Krizė krizė jėi jėi jėi

2008-11-05

Tą pačią dieną, kai perskaičiau šitą UFB anekdotą, gavau pranešimuką iš mūsų marketingistės, jog, kol sirgau, buvo priimtas nutarimas organizuoti tradicinį kalėdinį firmos baliuką, už kurį susimokėsime patys. Dirbu pakankamai didelėje įmonėje (tiesa, dėl etatų mažinimo iš stambios – virš 250 darbuotojų – neseniai tapome vidutine), ir prie visokių motyvacinių – komandos dvasios kūrimo renginių esam pripratinti. Savaime suprantama, visada už viską mokėdavo įmonė. Ir štai prašom, krizė! Iš algų, apie kurių didinimą neverta nė svajoti, atseikėkite triženklę sumelę ir susimotyvuosite dirbti šaunių kolegų būry! Aišku, pinigus reikia atnešti iš anksto, ir niekas Tau jų negrąžins, jei netyčia po mėnesio čia ir nebedirbsi, kas yra visai realu.

Žinok, aš išgyvensiu. Susimokėjus už baliuką, nepakėlus algos, išėjus iš darbo – šimtu procentų išgyvensiu! Mane tik morališkai žlugdo tie visi nuolatiniai dejavimai, oficialūs pranešimai, slapti verkšlenantys kuždesiai ir įrodymų kišimas į akis. Taip, krizė.

Taip, išgyvensiu.

Va, čia mergaitė rašo, kaip ji susisuka visus pinigus už būsto nuomą palikus. Nes išsiskyrė su draugu ir vienai gyventi brangiau (ir neekologiškau, kuris aspektas Tau svarbesnis?). Aš nekilnojamu turtu pasirūpinau prieš visokius ten burbulus, o pragyvenimui kad ir padavėja eičiau dirbt, patirties turiu. Brangiausiasis sako, kad krizės metu psichologo paslaugos turėtų būti paklausios… O po poros metų viskas bus aprimę, tik kitų nervai pakrikę.

Verta?

14 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams