Kovą skaičiau

2009-03-31

Witold Gombrowicz „Dienoraštis 1953-1956 I”
Šitą seniai žinojau. Bet neėmiau į galvą… nes buvau įsitikinęs, kad ir aš keisiuosi kartu su savo likimu, kad laikui bėgant tapsiu kuo nors kitu, įstengiančiu susidoroti su vis grėsmingesne situacija. Tam egzistencijos laikotarpiui neugdžiau savyje jokių jausmų manydamas, kad prireikus jie atsiras patys savaime. Bet jų iki šiol nėra. Esu tik aš, ir esu labai menkai tepasikeitęs – tik toks skirtumas, kad man užsidarė visos durys.
Tą mintį iš namų išsinešu į pakrantę, vedžiojuosi po smėlį, stengdamasis ją pamesti oro ir vandens judėjime – bet kaip tik čia pastebiu baisų dalyką, įvykusį manyje – nes jeigu anksčiau ta erdvė mane išlaisvindavo, tai dabar sukausto, taip, erdvė netgi tapo man kalėjimu, ir aš, vaikščiodamas pakrante, jaučiuosi taip, tarytum būčiau prispaustas prie sienos. Suvokimas – kad jau tapau. Jau esu. Witoldas Gombrowiczius, tiedu žodžiai, kuriuos nešiojau savyje, jau užbaigti. Esu. Pernelyg esu. Ir nors dar galėčiau iškrėsti ką nors, kas nustebintų mane patį, bet jau nebenoriu – negaliu norėti, nes pernelyg esu. Toje neaiškybėje, nepastovume, tėkmėje, po nepasiekiamu dangumi esu, jau padarytas, užbaigtas, apibrėžtas… esu, ir esu taip smarkiai, kad šitai mane išstumia už prigimties ribų.

Witold Gombrowicz „Pornografija”
Mes, suaugusieji, puikiai suvokiame, jog mūsų pranašumui ateina galas. Tėvo autoriteto pamatas, kuris nuo amžių vertė sūnų pasyviai paklusti, ima braškėti. Kuo toliau, tuo labiau matome, jog jaunimas yra savotiška kuriamoji jėga, turinti savo veikimo būdą. Bet tos jėgos prigimtis ir vaidmuo mums nežinomi. Amžiaus skirtumo, pradinio ir baigiamojo gyvenimo tarpsnio, brandos ir nesubrendimo, pranašumo ir nepilnavertiškumo problema, ne, tai nelengvas, tai netgi labai sunkus ir neaiškus dalykas. Suaugusį žmogų baugina jaunas, jį graužia kažkokia kitokia, smelkianti tikrovė… kurią tikriausiai būtų galima apibūdinti kaip nenutrūkstamą „nesubrendimo” antplūdį arba apribojimą… arba spaudimą… viliojantį, suteikiantį jėgų… palikime tai. Šiaip ar taip, suaugęs žmogus prarado savo pranašumo ramybę, paprastai atsirandančią dėl to, kad mano esąs labiau subrendęs.

Witold Gombrowicz „Dienoraštis 1957-1961 II”
Nedaug ką galėčiau pasakyti apie Arturo Frondizio, kuris tapo Argentinos prezidentu, pergalę, tačiau trokštu parašyti, kad mane nepaliauja stebinęs rinkimų aktas. Toji diena, kai analfabeto balsas reiškia tiek pat kiek profesoriaus, kvailio balsas – tiek pat kiek išminčiaus, tarno – tiek pat kiek didiko, galvažudžio – tiek pat kiek doruolio, man yra labiausiai klaidinanti iš visų dienų. Nesuprantu, kaip tas fantastinis aktas gali keleriems metams nulemti tokį svarbų dalyką kaip šalies valdymas. Kokia pasaka remiasi valdžia! Kokiu būdu tas penkiabūdvardinis fantastiškumas gali tapti visuomenės gyvenimo pagrindu?

Witold Gombrowicz „Kosmosas”
Chi chi chi! Tačiau skandalas tuo nesibaigė, aišku, iš esmės jis čia tik prasidėjo, nes blogiausia buvo tai, jog jie (ir tas buvo matyti iš pirmo žvilgsnio) kuo puikiausiai suvokė, kokį daro įspūdį, ir žmonių priešiškumą bandė atremti tik savo intencijų tyrumu bei teisumu. Atrodė, tarsi ji sakytų: „Ar aš neturiu teisės? Turiu teisę! Žinau, kad jis gražus, o aš ne… bet ar aš negaliu mylėti? Galiu! Neuždrausit! Kiekvienas gali! Taigi, myliu! Myliu, ir mano meilė tyra, graži, žiūrėkit, aš turiu teisę jos nesigėdyti – ir nesigėdiju!” Nuošalyje, nedalyvaudama linksmybėse, ji puoselėjo savo jausmą tarsi lobį, susikaupusi, tyli, nenuleisdama akių nuo savo vyro arba pro langą ryte rydama žaliųjų lankų grožį, ir kartkartėmis jos krūtinę iškeldavo vos ne maldingas atodūsis. Turėdama teisę, lūpomis, kurios tebuvo jos kūno padargas, ji kartkartėmis tylomis nežinia ką sušnibždėdavo, tarsi „Toliau”. Chi chi chi!

John Irving „Našlė vieneriems metams”
Kodėl daugumoje kūrinių apie niekingumą, pasileidimą, seksualumą bei visokius iškrypimus pasakojama tokiu neįtikimai išdidžiu tonu? (Pasijuokimas – tokia pat aiški pranašumo išraiška kaip ir abejingumas.) Manau, kad juokimasis iš neprideramų dalykas ar abejingumas jiems dažniausiai yra apsimestinis. Žmonėms nepriderami dalykai atrodo arba viliojantys, arba smerktini; arba ir tokie, ir tokie; tačiau stengiamės apie tai, kas nepriderama, kalbėti iš aukšto, apsimesdami, kad mums juokinga arba neįdomu.

6 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams