• Renginiai


    Mamos-dukros ryšys

    Mamos-dukros ryšys

  • Socializuokimės smarkiau


    PinkCity@FaceBook

    Instagram

    PinkCity@Youtube

    Laimės psichologija

  • Hermann Hesse: Paskutinė Klingzoro vasara

    2020-07-15

    O Dieve aukščiausias, jo laukė tūkstančiai daiktų, stovėjo tūkstančiai sklidinų taurių! Nėra žemėje daikto, kurio nevertėtų nupiešti! Nėra pasaulyje moters, kurios nevertėtų pamilti! Tad kodėl egzistuoja laikas? Kam ta idiotiška kaita, kodėl negali būti audringo, sotinančio pastovumo? Kodėl jis dabar vėl guli vienas lovoje tarsi našlys ar koksai senis? Visą neilgą gyvenimą galėjai mėgautis, galėjai kurti, bet visada, vieną dainą pabaigęs, pradėdavai kitą, ir niekada vienu metu neskambėjo visa simfonija, visas šimtas balsų ir instrumentų.

    Tai ketvirtoji mano perskaityta Hesės knyga (po SidhartosNarcizo ir Auksaburnio bei garsiojo Stiklo karoliukų žaidimo), o rašytojo intelektualumo ir poetiškumo derinys toks neapsakomai kerintis, saldus ir įtraukiantis, kad jaučiu, jog jis gali greit įsirašyti į mano favoritų gretas. Ši apysaka nepaprastai tapybiškai turtinga, pagavi, bet kartu ir psichologiškai jautri, empatiška, subtili.

    Paskutinė Klingzoro vasara

    Tapyti gražu, tapymas gražus, mielas šaunių vaikų žaidimas. Kitas dalykas, didingesnis ir galingesnis, diriguoti žvaigždėms perteikti pasauliui savo kraujo pulsavimą, savo akių tinklainės spalvų gamas, nakties vėjui – savo sielos plevenimą.

    Šį kūrinį ypač tinka skaityti vasarą, o jei dar ir esi gamtos apsupty, įsitraukusi gali rimtai patikėti, kad tuoj tuoj iš už kampo užsuks užsisvajojęs, gyvenimu nostalgiškai besimėgaujantis Klingzoras. Žodžiu, pačios nuoširdžiausios rekomendacijos!

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

    Nėra komentarų

    Komentarų dar nėra. Nori būti pirmas/-a?

    Pasisakyti

    RSS šaltinis šio įrašo komentarams