Dubenėlis

Dubenėlis šviežių vyšnių atveria man akis, rūgštumas ir sultys, besiskverbdami į aikštingai šaltą dienos būtį, supainioja visas sąvokas ir laiko kategorijas – nėra nieko vėliau, nėra sekundės, kurią galėčiau prisiminti, nes kiekvieną akimirką praeitį ir ateitį išgyvenu unikaliai, savotiškai ir bepakartojamai dabartimi, kaip per sukąstus dantis švirkščiasi kruvinai raudoni syvai, taip neuronų sinapsėmis neišvengiamai srūva vienintelis egzistuojantis momentas – šis.

O tos visos prisiminimų paklodės, aptaškytos pavienėmis emocijomis arba persisunkusios tirštu jausmų krūviu, akiplėšiškai dangsto tikruosius pavidalus, ir paikas karaliukas, save nenuginčijamu vienvaldžiu šaltu protu vadindamas, rezga klaidžias kliedesių ir deliuzijų pinkles, klega nesustodamas apie privalomą pasaulio racionalizaciją, aš šypsausi (kas tas aš?).

Orios ateities planų tvirtovės, spygaujančios Marijos Antuanetės freilinų aidu, katastrofiškai greitai stiebiasi link debesų, link kosmoso, link absoliuto (vėlgi ne be paklodžių ir mažojo valdovo pagalbos), neduoda ramybės su iš amerikietiškų vaikų išmoktu ar jau atvykom kas dešimt sekundžių, purkštauja, svaigsta, aikčioja, stebisi ir vakarop visgi nusprendžia kastis iki žemės branduolio, kur magnetinės indukcijos verpetai išbalansuotų jų in ir jang, sujauktų tobulas šukuosenas, alfa ir omega iškristų iš savo pastovių vietų medinėse mažylių dėlionėse ir vėl Sarasvati tėkmė imtų kurti planetas iš naujo.

O aš amžinai lieku. Dabar.

Hits: 0