Lėlių teatre

Ne, rimtai, jei kada pasiskųsiu, kad man nepatinka mano darbas, mesk į mane jei ne akmenį, tai bent sniego gniūžtę. Nes, na iš tiesų, veikiu tai, už ką pati pinigus mokėčiau, o čia atvirkščiai – man moka, kad tai daryčiau! Tarkim, kad nueičiau į teatrą… Susirgo vienos pradinukų klasės mokytoja ir manęs paprašė ją pavaduoti. Ir štai kaip tyčia išvyka į lėlių teatrą suplanuota. Ką gi – man juk nesunku vaikučius palydėti!

Tiesa, nuo vaikystės apie lėlių teatrą išlikę nelabai kokie prisiminimai – kartą ten žiūrėjau spektaklį apie Bebenčiuką, tai jį vaidinanti lėlė tokia baisi buvo, kad nei gailesčio, nei užuojautos tam veikėjui nejutau. Ir iki šiol man sunkiai suprantama, kodėl lėlių teatre lėlės tokios atstumiančiai atgrasios? Jokiais būdais nesakau, kad ant scenos turėtų staipytis Barbės, o aktorius už virvučių kilnotų Žmogaus-voro rankas, tačiau vis dėlto juk yra kažkoks visiems įprastas suvokimas, kas vaikystėje yra miela, gražu, patrauklu, tad kodėl teatro lėlės kuriamos pagal atvirkščią to paveikslą? Na, tiesa, šįkart dar sugebėjau įžvelgti kažkiek simpatiškumo teigiamus herojus atstovaujančiose lėlėse, tos akys didžiulės kaip anime veikėjų padarytos, bet jau iš savo vaikystės tai tik kažkokius košmarus atsimenu.

Tačiau aktoriams ir kitiems spektaklio kūrėjams tai kuo didžiausia pagarba. Išlaikyti pilnutėlės salės mažamečių dėmesį – tikrai ne juokas! Ir dar visą valandą! Su vaikais buvo nemažai bendraujama – kad Tu girdėtum, koks galingas garsas kyla, kai pradinukai sutartinai choru ima šaukti taip arba ne, oho! Ir šiaip, teatras visuomet kažkaip asocijuojasi su stebuklais, gal dėl apšvietimo magijos, gal dėl istorijų netikėtumo – niekad nežinai, kas atsitiks. Žodžiu, tikrai visa esybe pajutau, kad šventės jau čia…