Domnica Radulescu: Juodosios jūros sutemos

2016-09-15

Domnica Radulescu Juodosios jūros sutemosTai aš nebaigta, netolygi, vis kuriu ir perkuriu save iš naujo, randuosi vis kitomis spalvomis ir stebinančiais pavidalais, tarsi subyranti ir vėl išsidėliojanti mozaika, kokią regi per kaleidoskopą. Aš – save pačią kurianti skulptorė, sau pačiai arenos šeimininkė.

Mėgstu karts nuo karto nukeliauti ten, kur nesu buvus, kad sutikčiau tuos, apie kuriuos mažiausiai žinau. Šįkart knygos autorė nukėlė mane į komunistinę Čaušesku Rumuniją. Juokinga buvo skaityti, kaip dažnai pagrindinė veikėja sarkastiškai ir su apmaudu kartoja: Tik mūsų nuostabioje šalyje gali būti taip ir taip!.. Juokinga, nes lietuviai irgi mėgsta taip sakyti. Visi nori jaustis išskirtiniais.

O šiaip romanas toks gana paprastas, nesudėtingas, galvos pravėdinimui – meniškos sielos drama, meilės istorija, nežinau-ką-daryti-su-savo-gyvenimu, istorijos vingiai ir posūkiai, lemiantys likimus, šalta motina, komplikuoti santykiai su bendruomene… Netgi dalinė amnezija įdėta, kad dar labiau priartintų romaną prie muilo operų siužeto. Nieko labai literatūriškai subtilaus, lengvas stilius, nors autorė itin mėgsta dramatizuoti arba viską matyti kaip simbolius.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 7.

Nėra komentarų

Komentarų dar nėra. Nori būti pirmas/-a?

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams