Atokaitoj

2008-04-28

bird.jpgApsunkusios nuo saulės dulkių blakstienos, vieškelis, už nugaros pušys, prieš akis upės. Mes esam pasaulio vidurys, mes esam susikibę už rankų.

Nuvežk mane į miestą, nupirk daug porų batų. Nuvesk į sodą, žiūrėk į akis. Krūpčioja samanos ir balti žiedlapiai, sninga karščiu ant kaktų. Esam savaitgaliai ir naktys, esam skambučiai ir rašteliai. Vidury.

Nes mūsų namo vokiečiai nesusprogdino, šuo paklaiko, kantriai mokomės svajot. Nevagiant, nesiskolinant, drąsias nuoširdžias svajeles. Atokaitos ir popietės, auksas ir smėlis, visada. Žliugsi praeitis, pilni batai ir nosys.

Kol vairuoji, pasiilgstu Tavo kairės rankos. Kurkia pusžalės varlės, lemia rytdienos nuotaikas. Mes esam visi metų laikai, tuoj tai įrodysim praktiškai. Tavo apkabinimai yra balta poetika, mano balsas prarastas gelmėse (iškeistas į kojas?).

Suokia, turškiasi, ulbauja, takšena, ir mirksta mūsų dienos mintijimuose. Apie tai, kuo esam.

Nėra komentarų

Komentarų dar nėra. Nori būti pirmas/-a?

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams