Apie kančią veide

2014-11-12

Anksčiau sakydavo – mokykis, nes teks valytoja dirbti, dabar gi gąsdinama kasininkės profesija. Neva sėdėti visą dieną braukant per brūkšninius kodus ir skaičiuojant pinigus yra labai siaubinga ir žmonės tokį darbą renkasi jau kai visai nėra galimybių kitaip duoną uždirbti. Baisimasi prekybcentrių savininkais, kurie už centus verčia kasininkus dirbti sekmadieniais ir švenčių dienomis, ir dar šypsotis, ir dar sveikintis su kiekvienu pirkėju. Verčia? Na, neverčia, bet tai o ką žmonėms daryti?

Apie kančią veide

Visuomet sakiau, sakau ir sakysiu, kad niekas kitas, tik pats žmogus kiekvieną kartą renkasi. Tik jis pats yra už savo sprendimus atsakingas. Ir jei jis pasirinko nesimokyti arba studijuoti tokį dalyką, kurio studijas baigus vis viena neranda darbo ir tenka kasininku dirbti, tai jis vėlgi kiekvieną dieną turi minimum du pasirinkimus: būti laimingu arba nelaimingu.

Šis pasirinkimas nepriklauso nei nuo dirbamo darbo pobūdžio, nei nuo gaunamos algos dydžio. Tik pas mus kažkaip susiformavęs toks stereotipas – jei jau dirbi kasininke, privalai būti nelaiminga, ir, maža to, visomis išgalėmis tai demonstruoti pirkėjams, kurie, niekšai, nesuvokia, ką reiškia tokį darbą už tokius pinigus dirbti. Veidas, perkreiptas kančios – štai ką aš dažniausiai matau apsipirkinėdama ir dėl ko labiausiai laukiu, kol išpopuliarės savitarnos kasos. Nes tos moterys (vyrai kasininkai kažkaip laikosi natūraliau arba santūriau) tarsi nori, kad pasijusčiau kalta dėl neteisingo jų likimo.

Visad kaip didžiausią kontrastą prisimenu Amerikos prekybcentrių kasininkes, į kurias pasižiūrėjus atrodo, kad jų darbas – pats nuostabiausias pasaulyje. Jos mėgaujasi bendravimu su įvairiais žmonėmis, joms smalsu pašniukštinėti, ką žmonės perka ir kokiu tikslu ruošiasi tai naudoti, jos nesidrovi apie tai pasiteirauti, pajuokauti, pašmaikštauti, pasidomėti Tavo asmeniniais reikalais ir pasidalinti savo patirtimi. Dėl to dažniausiai atsiskaitymas prie kasos užtrunka šiek tiek ilgiau, tačiau kiek malonių emocijų palieka! Tiesa, mūsiškės kasininkės irgi dažniausiai atsigauna ir pavirsta į priešingo veido būtybes, kai atsiskaityti ateina jų draugės arba kolegės – tada kažkaip ir šypsenos natūraliai pražysta, ir pokalbyje humoro elementų atsiranda.

Vadinasi, visa ta kančia veide nėra tik mažos algos ir prastų darbo sąlygų pasekmė. Kančia veide yra žmogaus pasirinktas savęs pateikimo pasauliui būdas. Jį pakeitus smagiau būtų gyventi ne tik pirkėjams, bet ir pačioms kasininkėms. Joms labiausiai.

Jei Tau nepatinka Tavo darbas – keisk jį. Jei niekaip neišeina to padaryti – keisk savo nuostatas. Dirbk taip, tarsi Tau būtų žiauriai smagu. Ir pamatysi – pamažiukais išties taps smagiau.

P. S. Nuoširdūs linkėjimai visiems kasininkams ir kasininkėms, kurie sugeba į pirkėjus nežiūrėti kaip į priešus. Jūs šaunuoliai. Taip ir toliau.

14 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams