Helouvyyyniška nuotaika darbe labiau ta prasme, kad tris darbuotojus išleidžiam į nežinią. Ir kad visi jau nujaučia negerumą kitą savaitę šešias dienas dirbti.
O aš vis tiek / vis dar plaukioju pakibus kokius dešimt-penkiolika centimetrų nuo grindų ir nedrįstu to vadinti išsiblaškymu, kad pamirštu kasdienybės detales. Nes pavėlavimas į rytinį autobusą, du litai, šuns įdrėskimas į [...]
Gyveno Arachnė. Daili, iš mylinčios šeimos. Buvo nuaudusi keletą voratinklių – mielų, pusėtino taisyklingumo. Žinojo, kad jie skirti pasibandymui, todėl leido sau eksperimentuoti. Nukreivindavo kampus, improvizuodavo, ruošėsi tam tobulajam. Suaugo, nusprendė, kad laikas. Išsirinko tvirtą medį pagrindui ir pamažu su meile ėmėsi darbo. Audė plonytėles gijas, jungė į taisyklingą figūrą, stropiai laikėsi proporcijų. Pažvelgdavo iš [...]
Būna – loginiais pamąstymais savęs neįveikiu. Temsta nespėjus išeit iš darbo, oras visai belekoks, dirbtinė šviesa erzina savo fokusuotu spiginimu. Tada prisimenu, kad be to, jog esame angelai iš žvaigždžių dulkių su sielos sparnais, galime save priskirti ir cheminėms būtybėms.
Serotoninus – mažus smagius neurotransmiteriukus – pradedu kaltinti už nuotaikos suprastėjimą. Jie ginasi – mūsų mažai, [...]
Šitas valanda ilgiau išsimiegojimas ir ėjimas darban su šviesa veikia super teigiamai (pesimistai grūmoja, kad pavasarį, kai vėl sukinėsim rodykles, bus oi blogai, todėl nesidžiauk). Ir dar kad ši darbo savaitė truks vos dvidešimt tris valandas – striksiu kaip rožinė zuikytė (oi vaikeli, kvaila, kad taip džiaugiesi – kitą savaitę bus žiauriai sunkios tos keturiasdešimt [...]
Savo milijoninei prenumeratorių miniai pranešu, kad dabar per http://feeds.feedburner.com/PinkCity mane galima sekti. Dėkavoju už dėmesį. Mums, moterims, jo niekada nebus per daug.
Naivu ir kvaila prisirišti prie vietų ir daiktų, nes iš tikrųjų jie nė velnio nejaučia mums nei šiltų jausmų, nei nostalgijos, – nieko. Jie tiesiog būna, rimti ir sustingę, kažkiek kintantys dėl mūsų svajų, bet to nesureikšmina. Gėriau arbatą užkąsdama vaniliniu sūreliu ir žiūrėjau į bundantį naktyje (persukt laikrodžius reikės, atsimeni) savo mikrorajoną. Čia žaidžiau [...]
Vis tik kompiuteriniai dalykai niekad neatstos popieriaus šiugždesio tarp pirštų pojūčio. Vakar skaičius atsispausdinus momo-inebrium blogą. Atsisėdus savo dvigulėj lovoj kaip Amélie, apšviesta geltonai raudono toršero, susimutūriavus geltonoj gėlėtoj antklodėj ir švelniai šypsodamasi.
Teorija, kad esame vienas, trindama delnais tvirtinasi praktikoje. Vietomis man net pradėdavo vaidentis, kad sergu šizofrenija – asmenybės susidvejinimu, ir pati to nesuvokdama [...]
Debesys turėtų jaustis laimingi, krantai alsuoti ilgesiu, o palangės išverkti ant jų sėdėjusiųjų nerimą. Išdalinu savo pojūčius aplinkos objektams – jau lengviau, jau arčiau tikslas.
Norintiems tapti valdovais receptas paprastas – lepink žmogų komplimentais, girk jo puikų elgesį visur ir visada, žavėkis jo stiliaus pajautimu. Jis pripras. Patikės. Visi nori tikėti, kad yra nuostabūs. Pavadėlis nupintas, [...]
apkabina cinamonas ir dusliomis rožėmis tylintys smilkalai, pažvelgiu į save akimis mamos, laikančios mane kūdikį, būgnai ir gitaros suokalbiškai susitaria su fleita, šįvakar persivalgysiu šypsenų, uždėk delną man ant kaktos, nemieganaktis, iššokoladuoti minčių galiukai, iš po fotelių stalų ir iš už veidrodžių nedrąsiai lenda elfai fėjos ir tikrovės suvokimas, and he kissed me till the [...]
Nesvarbu, kad pavėluotai, svarbu, kad prisijungiu prie Žmogaus, turinčio ką pasakyti, kvietimo parodyti, kur gyvenu:
Mano namo šešėlis atskleidžia jo didybę
Pasistengiau kitų blogerių gyvenamąsias vietas viešai demonstruojamas peržvelgti, ir turiu pastebėjimą, kad pakankamai greencity mane supa. Gražu, miela, šviesu, ir šuniukai turi kur kojas pamiklinti ir babules pagąsdinti (net švelniausias padarėlis jų [...]
