Wiesław Myśliwski: Adatos ąsa

Atsitiko tai, kas turėjo atsitikti. Taigi teko prisiimti visą jo gyvenimą. Ką gi, niekas negyvena tik savo gyvenimo. Net galima sakyti, kad kartojame tai, ką kiti jau pragyveno, pradedant nuo savo gimimo iki mirties. Gal tik dėl to kartojimosi mums pavyksta ištverti. Nes sunku įsivaizduoti, kad pasaulis prasidėtų nuo mūsų. Už mūsų nieko, o prieš mus kas? Net ir pradėti maištauti todėl, kad gyvename, nebūtų prieš ką. Į ateitį eitume apgraibomis, kupini baimių, nerimo, nežinodami, kur einame. O taip bent einame kokiomis nors pėdomis, nesvarbu, kokia kryptimi. Pėdos svarbesnės už bet kokias kryptis.

Jautrus ir išminties kupinas, net toks, sakyčiau, filosofinis romanas apie mūsų gyvenimą, kuriame kaip bangos ritasi jaunystė ir senatvė, savotiškai atkartodamos vieną kitą, tuo pačiu ir viena kitai prieštaraudamos. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad būdami jauni, mes tarsi protu suvokiame, kad kažkada pasensime, tačiau realiai tuo netikime – negi tikrai bus taip, kad dabar galime šokuoti laiptais per dvi – tris pakopas, o kažkada atsargiai trepsensime, kol vos vieną nulipsime, o kitą – tik už minutės?

Toks pakankamai lėtas, vingiuotas, neskubus romanas, kurį galima savaitei pamiršti ir paskui vėl pradėti toliau skaityti lyg niekur nieko. Nes tie dalykai – kaip jis laukia jos, kaip ji prisimena jį, kaip kažkuris apgailestauja, kad nedrįso – yra amžini ir pastovūs, niekur nuo jų nepabėgsi, niekur nenuskubėsi.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

Facebook komentarai
Kokia tavo reakcija?
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0

Hits: 6

Pasidalinkite savo mintimis