Trisdešimt keturios progos

Sukuosi sukuosi visom vasarinėm sukniom vienu metu pasipuošus, ir kyla kyla lengvi vėjai darko Tavo mintis, bet taip Tau ir reikia. Vasaros palydėtuvių apeigoms susiruošiam į girią, voratinkliai aplipdo mūsų jaukią meilės istoriją, suklijuoja besidraikančius lapus, kad užmigtume ramiau. Tada pasukam į zoologijos sodą, ir spokso ožiukai lietui ant geltono šieno krapnojant, mylisi beždžionės, markstosi žuvys, knarkia pelikanai. Tada dar po puodelį sriubos, ir grįžtam namo pilnais glėbiais knygų. Nes ruduo, nes lovoj, nes skaitom. Nes lapai krinta, o puslapiai šiugžda. Tyliai apsikabinus.

Ant saldžiarūgščio torto su pilnom apvaliom vyšnaitėm užžiebiam vienatinę žvakę ir iš visų jėgų susikaupę minim minim. Nes pernai prasidėjo. Įsibėgėjo ir žiba. Kuždu mylimasis.

O šiandien visos tos gladiolės plauko gatvėm, ir žnaibosi ryto vėsuma, o mamos pusdienį vėluoja į darbus, ir nieko. Būkit ramūs, jūs švelnutėliai gyvenimo ritmai, amžini dalykai nerimsta.