Tadas Žemgulys: Kančios kaina
– Jei bažnyčia pretenduotų į žmogaus ugdymą, tuomet kunigai būtų tikri šventieji ir nereikėtų jiems teisintis, pagautiems darant pačius baisiausius nusikaltimus. Vadinasi, galime drąsiai daryti išvadą, kad moraliniai skiepai jų neveikia. Kas kitas yra labiau paniręs į katalikų gyvenimą, jei ne jie? Kunigams sudarytos visos sąlygos būti arčiau Dievo, bet ir tai neveikia. Naujienos kaista nuo skandalų apie turto grobstymą ir vaikų prievartavimus. Bet tu visuomet gali tikėti Dievu, nesiremdama jokia religija. Problema, kad žmonėms religija rūpi labiau už jų pačių išgalvotą Dievą.
Kai autorius nusprendžia savarankiškai išleisti savo knygą, tai gali lemti daugybė priežasčių, bet labiausiai tikėtinos dvi: pirma, jis nepaprastai tiki savo kūriniu, ir leidyklų siūlomas honoraras bei kitos sąlygos jo netenkina, nes autorius mano, kad jo knyga verta daugiau; antra, jam nepavyko rasti nė vienos leidyklos, norinčios išleisti kūrinį. Pirmu atveju skaitytojas gali tikėtis šedevro, antruoju – šlamšto, kuris įdomus tik pačiam autoriui. Taigi imdama skaityti Kančios kainą, kurią Tadas Žemgulys ne tik pats parašė, bet ir išleido, buvau pasiruošusi blogiausiam, nors, žinoma, tikėjausi geriausio.
Romaną norėtųsi suskirstyti į dvi dalis. Pirmojoje pagrindinis veikėjas, filosofijos studentas, šmaikščiai, įtikinamai ir netgi sarkastiškai dėsto savo požiūrį į religiją, į žmonių tarpusavio santykius, meilę, vienatvę; tas požiūris – šaltakraujiškai racionalus ir mizantropiškai šopenhaueriškas – pateikiamas dialogų su brolio mergina forma. Žinoma, būtų neįdomu, jei pašnekovė mąstytų panašiai, tad autorius merginą piešia kaip trykštančią meile kiekvienam, pozityvią, tikinčią Dievu ir žmonėmis. Smagu, kad į jos lūpas įdėti argumentai nėra visiškai banalūs ir lėkšti, dėl to išties malonu nardyti dialoguose išklausant abi puses.
Antroji knygos dalis, pagrindiniam veikėjui išdėsčius visus argumentus apie tai, kodėl jis nemėgsta žmonių, sukasi aplink jo santykius su šeimos nariais ir brolio mergina. Intrigos, netikėti siužeto vingiai, ir pabaiga, tarsi sakanti – tai ir reikėjo įrodyti. Kai kurie veikėjų poelgiai atrodė sunkiai įtikėtini, na, tiesiog neišplaukiantys iš lig tol piešto jų charakterio. Taip pat keliose vietose strigo aprašomų emocijų vientisumas su veikėjo atliktais veiksmais ar patirta situacija – atrodė: negi iš tiesų kas nors tokiu atveju šitaip jaustųsi? Dėl to kartais buvo sunku susitapatinti.
Apibendrinant, knygą perskaičiau greitai, siužetas įtraukiantis, kalba intelektualiai turtinga, labai gražus viršelis! Jei norėtum paskaityt, įsigyti gali čia.
Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 7.