Sandro Veronesi: Ramus chaosas

Žinau, tai – smulkmenos, bet ne tokios reikšmingos, kaip iš pradžių maniau, nes visų šių žmonių gyvenimas, taip pat ir manasis, regis, priklausomas nuo tvarkos, kurią mums pavyksta joms suteikti. O dažniausiai vienintelė tvarka, kurią pajėgiame suvokti, yra kartojimasis tų pačių veiksmų, atliekamų toje pat vietoje tuo pat metu; tik išorinės jėgos priverčia mus pasikeisti, tačiau prisitaikome prie pokyčių ir vėl imame kartotis savo naujais veiksmais.

Antroji mano perskaityta nuostabaus italų rašytojo knyga, po „Praeities galios„. Romane pasakojama apie sėkmingą verslininką, kuris gelbėja skęstančią nepažįstamą moterį, tačiau grįžęs į vasarnamį sužino, kad kaip tik tuo metu mirė jo ilgametė draugė, su kuria netrukus ketino susituokti, judviejų dešimtmetės dukros mama. Pokyčiai vyksta ne tik asmeniniame gyvenime – įmonėje, kurioje jis užima vadovaujančias pareigas, vyksta susijungimas su kita įmonių grupe. Žodžiu, chaosas ir darbe, ir šeimoje.

Kad išgyventų šį keistą ir skausmingą laikotarpį, Pjetras pasirenka keistą strategiją – jis nebeina į ofisą, o leidžia dienas prie dukros mokyklos. Čia su juo pasikalbėti atvažiuoja kolegos, artimieji, čia mezgasi naujos pažintys ir gydomos senos žaizdos. Žinoma, žmonės atsargiai reaguoja į tokį našlio gedulo metodą – vis tikrina, ar jam nereikia pagalbos. Tačiau iš pokalbių aiškėja, kad pagalbos reikia ir jiems patiems…

Sandro Veronesi rašymo stiliuje mane labiausiai žavi nuogas atvirumas. Kai žmogus abejoja savo patirtimi ir mintimis, kelia klausimus, į kuriuos niekuomet neras atsakymų, elgiasi neracionaliai pats tai suvokdamas ir bandydamas sau paaiškinti maginiais argumentais. Tarsi skaityčiau kito žmogaus galvoje besisukantį garso takelį, kartais nuo tokio atvirumo net nejauku.

Nuostabi knyga, galimybė trumpai pažvelgti į gyvenimą kito žmogaus akimis.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.