Salman Rushdie: Šėtoniškos eilės

Salman Rushdie Šėtoniškos eilėsDžibrylas Farišta, plūduriuodamas ant debesies, nusprendė, kad dėl dorovinio anglų miglotumo kalti orai. Kai diena ne šiltesnė už naktį, – samprotavo jis, – kai šviesa ne aiškesnė už tamsą, kai žemė ne sausesnė už jūrą, nieko nuostabaus, kad žmonės nebesuvokia skirtumų ir tiek politines partijas, tiek lovos partnerius, tiek religinius įsitikinimus laiko daugmaž vieno galo, rinktis nėra iš ko, nes viskas panašu kaip vandens lašai.

Tai buvo trečia stora Salman Rushdie knyga, kurią perskaičiau. Kadangi rašytojas indų kilmės, man visgi smagiausiai susiskaitė Paskutinis Mauro atodūsis, nes pagrindinis veiksmas vyko Indijoje, Klounas Šalimaras gyveno pusiau Indijojoje, pusiau Amerikoj, o Šėtoniškose eilėse veiksmas daugiausia vyksta Anglijoje. Todėl per mažai šilumos, spalvų ir prieskonių. Bet negaliu sakyt, kad nepatiko. Daug neblogų minčių apie britus, jų gyvenimo būdą ir emigrantų požiūrį į savo naująją tėvynę. Smagiai išsireikšta, kad kaip anksčiau Anglija norėjo kolonizuoti visą pasaulį, taip dabar visas pasaulis keršydamas kolonizuoja ją pačią. Nugi tikrai!

Jis uždraudė valgyti krevetes, keistus, nežemiškus padarus, kurių nė vienas tikratikis akyse nebuvo matęs, o gyvulius pareikalavo žudyti iš lėto, nuleidžiant kraują, kad jie iki galo patirtų, ką reiškia dvėsti, ir galbūt suvoktų gyvenimo prasmę, nes tik mirties valandą gyvos būtybės supranta, kad gyvenimas – tikrovė, o ne savotiškas sapnas.

O ir šiaip buvo nepaprastai smalsu perskaityti knygą, kurios autorių musulmonai prakeikė ir paskelbė mirties nuosprendį už islamo įžeidimą, taip pat rengė visokias demonstracijas, grasino leidėjams, rašytoją paliko šeima, o romane aprašytoji Anglija vargšą slėpė ir gynė.

Toks medis įmanomas, vadinasi, įmanomas ir jis; jis irgi gali įsikibti, įleisti šaknis, išgyventi. Tarp televizinių mišrūnų tragedijų vaizdų – beverčiai jūrberniai, plastinės chirurgijos nesėkmės, esperantiška didžiumos šiuolaikinio meno beprasmybė, planetos kokakolonizavimas – jis gavo šią vieną dovaną. Pakaks. Išjungė televizorių.

Romanas iš tiesų brandus, kelios įmantriai persipinančios siužeto linijos, religijos – emigracijos – psichinės ligos – kultūrų skirtumo – kartų konflikto – meilės ir keršto klausimai, ryškūs ir nuoseklūs veikėjų portretai, kasdienės realybės tirštinimas bepročio kliedesiais, pereinančiais į sapnus, kurie perkelia į mūsų eros pradžią, kai Pranašui perduodamas Koranas… Ir beprotiška meilė, žinoma, kaip gi be jos.

Meilė yra troškimas būti panašiam į mylimąjį (net susitapatinti su juo), o neapykanta, reikia pasakyti, gali kilti iš to paties noro, jei jo negalima patenkinti.

525 puslapiai.

Facebook komentarai
Kokia tavo reakcija?
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0

Hits: 0

9 Komentarai

Prisijunkite prie diskusijos ir pasakykite mums savo nuomonę.

Žiu
2010 04 02 | 12:35

Labai norėčiau paskaityti, bet kažkaip aplinkinėse bibliotekose nėra..

Skaičiau jo Vidurnakčio vaikus – be galo patiko.

jona
2010 06 24 | 19:39

Džiaugiuosi perskaičiusi šį pasisakymą apie Rushdie. Esu perskaičiusi penkias jo knygas, bet kol kas neskaičiau Šėtoniškų eilių. Šiuo metu tai pats mėgstamiausias mano rašytojas. Man t.p. geriausiai patiko Vidurnakčio vaikai, bet taip buvo tol , kol neperskaičiau paskutinės jo į liet klb. išverstos “Florencijos kerėtojos”. Norint skaityti šią knygą, reikia truputį pasiruošti- nors šiek tiek sužinoti apie Mogolų dinastiją,/ ypač apie Didįjį Mogolą/, Osmanų dinastiją ir apie penkiolikto- šešiolikto šimtmečio Florenciją, nes kitaip knyga gali netekti savo žavesio.. Iš bibliografijos sąrašo matosi, kad rašytojas puikiai išstudijavo aprašomą laikotarpį… Dar įspėju, kad kai kurios knygos vietos šiek tiek šokiruoja, nes Rušde nepripažįsta poteksčių…

lorencapelegrini
2010 06 24 | 22:53

jona, o kas šokiruoja?

jona
2010 06 26 | 23:19

Manau, kad kartais per daug priartėjama prie pornografijos… na, beveik… nors šiam rašytojui aš atleidžiu ir tai, nes tik jis vienas iš mėgstančių apie tai kalbėti, sugeba savo pasakymais nesimėgauti, kaip pvz. tai daro Henry Miller Vėžio atogražoje… Reikėtų, kad Florencijos kerėtoją paskaitytų gerb. Patackas ir įsitikintų, kad “po saule nieko naujo” / turiu omenyje jo straipnį Litmenyje/.

lorencapelegrini
2010 06 27 | 21:01

Dabar svarstau, kuri dalis ten link to artėja, bet niekas neateina į galvą. Patiko, bet man “Florencijos kerėtoja” lyginant su kitomis knygomis – tai tik graži pasakaitė…
P.S. Ar šokiruoja Meilės Mogolo gimimo istorija?

jona
2010 06 28 | 22:37

Meilės Mogolas toje knygoje man mažai k

jona
2010 06 28 | 22:57

Nežinau, kodėl taip staigiai be niekur nieko stryktelėjo į viršų nebaigtas rašyti komentaras Paskui jį nudardėjo ir mintis… Pamėginsiu surasti mane šokiravusius puslapius ir parašysiu jų nr., nes pacituoti tikrai neišdrįsčiau… Nemanau, kad tai kas knygoje aprašyta yra pasakaitė- viskas paremta istoriniais faktais, pasižiūrėkite į knygos bibliografiją… Rušde niekada nieko nerašo šiaip sau…

lorencapelegrini
2010 06 29 | 18:29

Nors ir paremta istoriniais faktais, bet tai nėra istorinis romanas. Nors aišku, tikrai nėra parašyta šiaip sau.
O man taip smalsu, kas šokiravo todėl, kad nors tai ir nuostabus ir labai gražus romanas, man jis nepaliko kokio tai stipraus įspūdžio. Todėl ir sakau, kad panašu į pasakaitę…

Vilmantas
2010 07 08 | 9:55

Teko universitete skaityt, įsimenamas viršelis, o daugiau reiktų manau kiek musulmoniškąją kultūrą išmanyt daugiau 🙂

Palikti atsakymą