Rugsėjį žiūrėjau

Palaukite… (Waiting…) – šiaip viso labo amerikietiškumu persisunkusi komedija, tačiau man, ne vieną mėnesį pradirbusiai Amerikos, o paskui ir Lietuvos restoranuose, visa ta taikliai parodyta virtuvės bei salės darbuotojų kasdienybė nostalgiškai priminė senuosius laikus, tie žavūs šaipymaisi iš klientų ir arbatpinigių skaičiavimas vakare, ech…

Laiko dvasia (Zeitgeist) – smagu tokias kontroversybes pirmąkart pažiūrėti vėliau, kai visos diskusijos jau nurimusios ir akių niekas nebeplėšo. Mėgstu apie įvairius dalykus išgirsti keletą skirtingų nuomonių, nes tai padeda išlaikyti nesustabarėjusį mąstymą ir lankstesnį protą, taigi ir iš šių sąmokslo teorijų tikėjausi kažko, kad pakeis mano mintis negrįžtamai. Pirmoji dalis – apie krikščionybę – man apskritai sukėlė jau net ne juoką, o nusistebėjimą absurdu: juk nuo mažumės, dar darželyje vaikams yra aiškinama, kad senovės išmintis karta iš kartos buvo perduodama užkoduotu būdu, visos pasakos, dainos, sakmės, patarlės ir priežodžiai teisingai suprantami mokančiam įžvelgti perkeltinę prasmę. Lygiai taip pat ir visų religijų šventosios knygos slepia užkoduotą išmintį. Staiga gi atsiranda vienas gudruolis, kuris sako: pažiūrėkit, čia nesąmonė! Jėzus negalėjo gimti iš nekaltos mergelės! Tarsi visas pasaulis būtų užkerėtas, ir jis vienas bandytų atverti akis visiems kvaileliams. Taipogi visiškai nesuprantamas būtent krikščionybės užsipuolimas: ar Budos nušvitimu ir Mahometo sapnu turėtume besąlygiškai tikėti, priešingai nei Kristaus prisikėlimu? Antroji dalis – apie 9/11 – taip, čia jau daugiau loginių argumentų (bent jau aišku, prieš ką jie dėstomi). Nors viena vertus, be galo sunku protu suvokti, koks žmogus ryžtųsi propagandos tikslais nužudyti tiek nekaltųjų, istorija byloja (kiek ja galima tikėti?), jog tokių valstybės lyderių nuolat buvo ir jie savam elgesiui pateisinti rasdavo moralinių argumentų. Trečiojoje dalyje mane labiausiai sužavėjo užslėptas anarchistinis raginimas nemokėti valstybei mokesčių, nes jie yra neteisėtai reikalaujami ir jų mokėjimas niekur nėra įstatymiškai įteisintas. Sukilkim prieš bažnyčią, prezidentą ir visą valstybinę santvarką, tada visiems bus gerai ir niekas nebevers mūsų žiūrėti televizoriaus! Absurdiška, bet pats filmas, turįs skambėti kaip pasipriešinimas propagandai, pats žiūrisi kaip propaganda. Kita vertus, dar nė apie vieną filmą nebuvau tiek daug atsiliepimo prirašiusi, vadinasi, kažkas jame užkabino!

Melinda ir Melinda (Melinda and Melinda) – dar vienas nenuobodus dialogų meistro virtuozo Woody Alleno filmas (aš kartais pagalvoju – o jei taip lietuviai sugebėtų nors vieną panašų filmą sukurt – kur viskas, tiek herojų charakterio vingiai, tiek įtemptas siužetas, tiek visas nuotaikos fonas būtų išreikštas tik dialogais, be jokių pauzių užsimąstymams ir padūmojimams, turbūt neįmanoma, ar ne?). Vyrai, moterys, šneka šneka šneka, ir taip viską sužinai: kas ką įsimylėjo, kas jaučiasi išduotas, kas neteko darbo. Ir kad viskas galų gale baigiasi gerai!

Lesbiečių vampyrių žudikai (Lesbian Vampire Killers) – rašo, kad siaubo komedija. Siaubo tikrai nerasta, tik gal šlykštumėlis, kai jos tuo vandeniu pavirsta arba gličia mase apspjauna, o komiškumas tai toks britiškas jaunatviškas. Smagus garso takelis, gražios mergaitės, tokiam lengvam neįpareigojančiam pasižiūrėjimui skaniai sueina. O dar tiek daug rožinės spalvos!