Rose Tremain: Gustavo sonata

Aš nenoriu, kad mano širdis nurimtų, aš noriu, kad mano širdis prisipildytų džiaugsmo.

Subtilus, jautrus, tykus, jaudinantis ir neraminantis romanas apie meilę.

Visų pirma apie tėvų meilę vaikams – kaip sugebame ją išreikšti, kai patys esame kančioje ir nesantaikoje su pasauliu bei savimi, kai jaučiamės gyvenimo nuskriausti. Mažasis Gustavas auga su emociškai neprieinama motina – vėliau knygoje sužinome jos istoriją – ir bando pats kapanotis sudėtingame jausmų ir socialinių ryšių pasaulyje. Tiesa, man, kasdien susiduriančiai su penkiamečiais tiek namie, tiek darbe, romane aprašomi pokalbiai ir sprendimai neatrodo derantys su penkiamečio branda, skamba labiau kaip devynmečio dialogai, bet galbūt pokario laikotarpiu Šveicarijoje penkiamečiai buvo kitokie.

Taip pat knyga yra apie humanistinę meilę žmogui – Gustavo tėtis dirba policijoje tuo metu, kai iš Vokietijos Šveicarijon plūsta žydų pabėgėliai, ir turi rinktis – paklusti įstatymui (kas Šveicarijoje yra šventas dalykas) ar klausytis širdies balso ir gelbėti žmonių gyvybes.

Kalbama ir apie romantinę meilę, apie nesantuokinę meilę, apie platonišką meilę, apie homoseksualią meilę. Apie lūkesčius ir nusivylimus, aistrą ir susitvardymą, svajones ir beprotybę. Juk iš esmės meilė yra viena ir ta pati, nesvarbu, kas yra meilės objektas.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

Facebook komentarai
Kokia tavo reakcija?
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0

Hits: 6

Pasidalinkite savo mintimis