Reikia dar

Gražus tas jūsų Kaunas, labai gražus, – atsidūsta Miroslava iš Kyjivo, kai važiuojame krantine. Upė tingiai muistosi risdama vandenų vilnis, snaudžia Senamiesčio bažnyčių smailės, kyšančios iš migloto saulėtekio. Bet tas grožis mano širdies nepasiekia, – priduria. Niekas nepasiekia – negaliu nei knygų skaityti, nei filmų žiūrėti. Pravirksta.

Išvažiuojam iš miesto. Ryto žvarboje ramios karvės tyliai gromuliuoja pirmą pavasarinę žolę, traktorius sukelia dulkių debesį, dardėdamas žvyrkeliu. Miroslava tyli, jos skruostai šlapi. Nekalba ir su dukra, tik tyliai žvelgia pro langą.

Pasiekus greitkelį virš mūsų galvų praskrenda du sraigtasparniai. Pralenkiame greta riedančias mašinas, gabenančias šarvuočius. Mums ramu, nes tai savi. Saugo, užtikrina ramybę.

Visas kūnas akimirksniu pasineria į dėkingumo praktiką. Ši taika, ramybė, saugumas, žinojimas, kad išvykus visuomet galėsi grįžti į namus, nesugriautus ir nesubombarduotus, – visa tai juk egzistavo mano gyvenime tiek, kiek prisimenu. Ir tai atrodė taip savaime suprantama, kad nė minties nedintelėdavo, kad gali būti kitaip.

Milijonams ukrainiečių tokia ramybė, kokią šiandien galime jausti ir už kurią galime būti dėkingi, atrodo kaip svajonė. Bet Miroslava labai nori grįžti namo, į Kyjivą.

Gera žinoti, kad tiek daug lietuvių padeda karo pabėgėliams. Tačiau šių moterų vyrams, šių vaikų tėčiams labai reikia pagalbos ten, karo lauke. Paaukokim truputį savo pajamų tam, kad greičiau baigtųsi karas. Nesakykim – aš jau paaukojau. Ukrainiečiai jau irgi pašaudė. Deja, reikia dar.

Gavėjas: VšĮ Mėlyna ir geltona
Banko sąskaita: LT17 7300 0101 4089 4869
Mokėjimo paskirtis: PARAMA

Facebook komentarai
Kokia tavo reakcija?
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0

Hits: 16

Pasidalinkite savo mintimis