Rasa Aškinytė: Istorija kaip upė

Sakiau, aš dar tokia jauna, turiu laiko, tėvas sakė, kvaila, laiko niekas neturi, laikas tik apgaulė, niekas du kartus nesiūlo, pražiopsojai, nenorėjai, ir viskas, ką mes turim ar neturim – nuo mūsų nepriklauso, gyvenimas slysta tarp pirštų, išteka kaip vanduo, šventas žaidimas, kova tarp mirštančio ir gimstančio, ne taip sunku apsimesti, kaukė panaikina žmonių skirtingumą, tą, kas yra, kaukė paverčia tuo, kuo jis turėtų būti.

Uau, koks atradimas lietuviškos literatūros padangėje! Kodėl anksčiau niekas man apie šią autorę nepapasakojo? Pasiėmiau atsitiktinai bet kurią jos knygą ir va – pokšt! – nuostabus kūrinys!

Istorija kaip upė

Ginos siela, tiek metų užspausta, dabar veržėsi lyg povandeninė upė, milijonai tonų vandens, suformuoti temperatūros ir druskos. Reikėjo pasakyti jam, kad mes tik du mažučiai atomai, buvom taip šalia vienas kito, bet nesilietėm, galvojo Gina. Mūsų visata sudaryta iš atomų, kurie neliečia vienas kito. Artumas – tai iliuzija.

Romane persipina kelių moterų gyvenimo istorijos, pradedant XIV a. gyvenusia Ubage, baigiant šiuolaikinėmis Hole ir Gina. Istorijose, žinoma, daug universaliojo skausmo, gausu abejonių savimi ir aplinkiniais, tačiau visuomet apstu meilės – bęsąlygiškos, nuoširdžios, šluojančios nuo žemės paviršiaus visas kliūtis ir logiškąją raciją.

Nuostabi kalbos išraiška, tokia tikroviška, sava, ne kartą skaitant privertė ne tik šyptelti, bet ir nusijuokti. Sąmonės srautas su visais nelogiškumais, pašmaikštavimais, abejonėmis ir smulkiais kasdieniais burtais, kurių kartais net nesusimąstydamos griebiamės sprendimams priimti.

Žodžiu, likau sužavėta Rasa Aškinyte ir būtinai skaitysiu dar jos kūrinių.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

Facebook komentarai

Share your thoughts