Priimti ir mylėti tai, kas sava. Arba keisti, jei įmanoma ir yra noro
Va, jau geri trys mėnesiai, kaip galiu girtis skambiu bedarbės vardu. Esu minėjusi, kad laiko nešvaistau, smaginuosi, tobulinuosi, bendrauju, va praėjusią savaitę buvau trijų dienų mokymuose tokiuose, ai nu ten apie pasitikėjimą (s)avimi ir panašiai, tai va įstrigo vienos merginos (gal moters, nežinau, nuo kada reikia kaip vadinti – kuo daugiau man metų, tuo labiau tą ribą tarp merginos/moters atitolinu) prisipažinimas, jog ji gėdijasi pasakyti, kad yra bedarbė. Man sunku profesionaliai nuslėpti emocijas, tai šįkart net žagtelėjau. Puiki protinga simpatiška (gal visgi) moteris, turi šeimą, augina sūnus, dirbo vienoje gerai žinomoje didelėje kompanijoje, elementariai mažino etatus, jos kolegė – geriausia šefo žmonos draugė, tai natūralu, kad iš dviejų pasirinko atleisti ją. Ir ką? Gėdytis? Ko?
Paskui prisiminiau, kaip rašiau apie kontrolės lokusą. Na ten kad vieni visas kaltes suverčia išorei – aplinkybėms, situacijai, kitiems žmonėms ir panašiai, o antrieji (tie jau atseit kaip aš, gerieji) – prisiima atsakomybę sau ir jaučiasi savo gyvenimo viešpačiais. Na ir va, prašau, vidinio lokuso turėtojos pavyzdys! Še į akis, psichologe!
Ir tada aš galvoju toliau. Nu bliamba. Tikrai gyvenime yra begalė dalykų, kurie nuo mūsų nepriklauso. Elementariai vieni gimstam turčių šeimoje, kiti gamyklos darbininkų, trečius motinos bomžės palieka laiptinėj. Ir krizės priežasčių sau vienai ant pečių nesusikrausiu, būtų pernelyg egoistiška. Bet tai aš tuos dalykus ir priimu kaip neišvengiamus bei nuo manęs nepriklausančius, priešingai nei (gal visgi) moteris, apie kurią ši visa istorija. Daug ko galiu gėdytis – savo tautos bruožų, stereotipų apie kauniečius, anekdotų apie blondines (nors ne, šitas variantas netinka, plaukus galiu persidažyt. Bendrai ir iš Kauno galiu išvažiuot. Net iš Lietuvos. Daug ką, pasirodo, galiu keisti. Ech). Visgi tuos dalykus, kurių negaliu pakeisti, pripažįstu, priimu, nes vis viena su jais tenka gyventi. Tai geriau draugiškai. Ir čia jokia ne saviapgaulė. Tai realizmas. Taip, esu bedarbė, bet dėl to aš nekalta, ir dabar žiūriu, ką iš šios situacijos galiu išspausti geriausio. Arba, kai situacija man ims įkyrėti bei kelti nuobodulį, kaip galiu ją pakeisti. Ir jei negalėsiu pakeisti dėdama visas pastangas, o paprasčiausiai dėl nepalankių aplinkybių, vis viena draugiškai su ja gyvensiu. Nes gi čia mano situacija!
Dar man visada būna keista, kai žmonės gėdijasi ligos arba šeimos nario savižudybės. Tai čia net neturiu ką komentuoti.
Hits: 3
Prisijunkite prie diskusijos ir pasakykite mums savo nuomonę.
Aš tai gėdyjuosi pasakyti, kad iš vis nebenoriu dirbt. Noriu gyvent iš kurybos ir “chaltūrų”, bet bijau, kad nelabai galiu kažką sukurt. Todėl dar labiau gėda. Gi atseit reik diždžiuotis darbštumu, darbu ir pan.
Ir aš taip noriu! Ir darbo pagal specialybę visai neieškau, žiūriu, gal čia kaip nors pavyks prasmukti su ta kūryba ir “chaltūromis”… Bet tai vėlgi – argi kūryba ir “chaltūros” nėra darbas? Juk pastangų šiokių tokių reikalauja, pinigus neša, tai ko ne?
Jaučiu, jei man būtų (bus) gėda vadintis bedarbe, vadinsiuos rašytoja. Sakysiu šiuo metu dirbu ties nauja knyga. Nes gera idėja – knygai svarbiausia, ane? Tai va kol kas ties idėja ir dirbu…
O! tu teisi. Juolab kad rašinėju po truputį. Ir dar galiu dailininke vadintis. Kas nuginčys?
O dėl kūrybos ir chaltūrų, tai taip. Tai yra darbas. Bet be kažkokių ten socialinių garantijų, be mistinės pensijos ir t.t. Bet mokausi mokausi mokausi nebekreipti dėmesio į normas, į ką mama pasakys ir pan. Bręstu. Ir manau kelių mėnesių bėgyje pribręsiu prie darbo metimo be tikslo susirasti kitą.
Sutinku, šiuo atveju reikia nemažai drąsos. Man jos pritrūko, tąsiausi tame kabinete be oro jau kiek metų, bet puikių aplinkybių dėka gavau spyrį į minkštąją ir štai aš čia. Plaukiu. Na gal dar plūduriuoju. Bet bent jau neskęstu.
Bedarbiams, užsiregistravusiems darbo biržoje, ligos atveju gydymą apmoka ligonių kasos, beje. Apie pensiją dar kažkaip nepagalvojau…
Labai įdomi tema. Kiek žmogus gali prisiimti atsakomybės? Su kraštutinumais lyg ir aišku, tačiau kur tas aukso vidurys? Čia kaip tame sename prašyme Dievui – „Duok stiprybės pakeisti ką galiu, nuolankumo susitaikyti su tuo ko negaliu pakeisti ir proto atskirti vieną nuo kito“. Va tik ar būtent proto čia reikia?
(Prirašiau retorinių klaustukų, bet jau bėgu iš darbo. Ech, spaudžiu „Pasisakyti“)
Nors klaustukai retoriniai, pabandysiu išsakyti savo nuomonę. Aukso vidurį kaip ir nusakei: jei negali kažko pakeisti, keisk požiūrį į tai.
O vien proto neužtenka, nes esam būtybės, susidedančios ir iš jausmų, ir iš elgesio, ir iš mąstymo. Ir dar mūsų savimonė, savivertė, nuostatos, požiūriai… Būtų labai paprasta nuspręsti mąstyti kitaip, jei tai iš karto viską pakeistų. Tokie, kokie esame, susiformavome per kelias dešimtis metų, taigi ir keistis bei įtvirtinti pokyčiams reikia laiko.
Manau, kad svarbiausia savyje pastebėti gyventi trukdančias mintis ir jausmus. Tada jau būna Tavo valioje, ką su jais daryti.
aš tai dar galvojų apie tą reikalą, kai žmonės sėkmės ir šloves yra linkę laikyti savo nuopelnais, o nesėkmes – aplinkos ir jiems nepaklūstančių dalykų įtakomis.
tai galvojau apie savo tą sėkmingą gyvenimą ir supratau, ant kiek iš tikro ir aš buvau į tą pusę, kad čia mano įtaka, nukrypęs… dabar pradedu realiau matyt ant kiek man pasisekė, kad gimiau būtent pas tokius tėvus kaip manieji arba kai pirmoj klasėj susilaužiau rankas – tai trūko kokio centimetro, kad nebevaldyčiau paskui… paskui dar ant kiek pasisekė, kad gimiau vyru, nes darbinantis pvz. pradinėj mokykloj buvo vienas iš esminių mano pranašumų dėl ko priėmė.. ir apskritai būti psichologu vyru greičiausiai yra daug lengviau nei moterimi, nes konkurencija daug mažesnė, lengviau išsiskirt ir t.t.
žodžiu.. čia turbūt keliauju į mažesnio pūtimosi ir pagyrūniškumo erdvės ir atiduodu pripažinimą randomui bei sėkmei gyvenime…
na, o kad nebūtų viskas taip išmintingai: mieli pinkcičiaus skaitytojai, greitai marš į mano blogą ir greit prenumeruojat, bo aš irgi nereliai gerai rašau 🙂
Tai jau taip, šia linkme mąstant aš irgi manau save esant sėkmės kūdikiu, oi tūkstančiai gerų aplinkybių taip man sukrito, kad galėčiau būti laiminga. Bet esu tikra, kad jei nebūčiau tomis galimybėmis pasinaudojusi, tai nežinau, kuriam užkampy dabar sėdėčiau ir verkčiau. Betgi imu gyvenimą už ragų (tai mano pasirinkimas), todėl daugiau nuopelnų man 😛
Žmogaus laisvė yra ko nors gėdytis ar nesigėdyti. Dažnai netgi visai įtikinamą paaiškinimą gali surasti. Pvz ta mergina galėjo galvoti taip: aš nedirbu -> gaunu bedarbės pašalpą -> kažkas dirba, kad valstybė galėtų mokėti šias pašalpas -> aš jaučiuosi išnaudojanti tuos žmones – > man gėda. O štai aš ir tu taip negalvojame, bet ar tai iš tiesų gerai – nežinau 🙂
Dar niekada nepasirašau ant tokių argumentų, kaip “aš džiaugiuosi, kad gimiau vyru / moterimi / Lietuvoje / Amerikoje ir t.t.”, nes jie man kvepia diskriminacija ir savęs apgaudinėjimu. Juk jei būtum gimęs kitame kūne ar kitame krašte, tai irgi būtum suradęs kaip save realizuoti. Timo paminėtame įsidarbinimo pavyzdyje – galbūt už kadro liko jauna, gabi specialistė, kuri negavo darbo tik dėl savo lyties.
geri ir teisingi pastebėjimai, niekad apie tai nebuvau susimąsčius (:
O aš vis galvoju apie tą moterį, kuriai gėda. Šiaip tai mieli kolegos psichologai, žinom tą faktą, kad darbo netekimas yra vienas didžiausių stresų žmogaus gyvenime. Kaip ir logiška, kad reikia laiko susigaudyti tokioj situacijoj ir tuo labiau išmokti ją priimti. Gal tada logiška ir tai, kad gėda pasisakyti. Dalį nuopelnų už gėdos didinimą atiduočiau šauniam aplinkos vertinimui. Bedarbis, vadinasi, kitoks. Pridedam ir tai, kad gal dar kažko ir nesugebi, jei tu nedirbi, o tavo kaimynas dirba. Na taip, ekonominė šalies situacija, ir daug ką atleidžia, bet vis tiek nesi žmogus garantuotas, kad apsiskelbęs bedarbiu, nesukeli kitų galvose abejonių savo profesionalumu ir šaunumu.
Gal ta bedarbė moteris taip ir galvoja kaip Tamagochi sakė, bet juk tame ir esmė! Nes man perskaičius tai iškarto galvojasi taip: aš nedirbu -> gaunu bedarbės pašalpą -> kažkas dirba, kad valstybė galėtų mokėti šias pašalpas -> kažkada aš dirbau ir kiti gavo pašalpas – > dabar tie kiti dirba ir aš gaunu pašalpą 🙂 :P… o gale galima ir pridurti -> kai pailsėsiu ir labai panorėsiu (t.y. pasistengsiu) gausiu darbą ir aš … kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad viskas yra, kaip vienas garsus netekęs darbo žmogus sakė, “musyse” 🙂 viskas priklauso kokį požiūrį pasirinksi, o tų požiūrių yra daug (jau vien iš šių pasisakymų matosi) – objektyvi realybė tai iliuzija arba kitaip tariant – vienas iš požiūrių 🙂
Tai juk aš taip ir sakau, kad viskas priklauso nuo požiūrio; tai kam rinktis tą, kuris verčia blogai jaustis, jei galima jaustis gerai?
Man užkliuvo akys už teiginio „kad darbo netekimas yra vienas didžiausių stresų žmogaus gyvenime“ Astos komentare. Bet juk ir tai priklauso tik nuo požiūrio. Žmogus kuris meta darbą atsiradus progai įdomiau pakeliauti tikrai atleistas nejaus tokio streso kaip jo kolega manantis kad jo visas gyvenimas sukasi tik aplink darbą ir uždirbamus pinigus.
Jago, nenorėčiau sutikti. Stresas paprastai yra matuojamas ne tik požiūriu į situaciją. Yra ir fiziologinės reakcijos ir daug kitokių veiksnių. Jei jau taip visai į detales, tai stresorių sąrašas nėra mano sugalvotas dalykas. Paprastai tokius ir panašius duomenis pateikia PSO (pasaulinė sveikatos organizacija), yra žmonės, kurie žargoniškai kalbant “daro mokslą” ir tokie duomenys yra pagrįsti, o ne iš lubų kabinami.
Dėl požiūrio sutinku. Tuo ir skiriasi žmonės, kad skirtingai reaguoja, skirtingai vertina, skirtingai priima arba ne. Bet gal todėl ir yra toks dalykas kaip savastis, unikalumas.
[…] „Va, jau geri trys mėnesiai, kaip galiu girtis skambiu bedarbės vardu.“ – neslepia PinkCity. Nors, tiesą sakant, ir kodėl turėtų slėpti? Nėra reikalo. Manau, […]
Pinkcity, sutikciau su tavim, kad nera ko gedytis, bet cia man rodos normalu. Nes jei ieskai ir nerandi darbo, pradedi save nuvertinti, kad gal esi niekam tikes ir pan. Tikrai suprantu as ta moteri ir suprantu kodel ji taip jauciasi. As jau penktas menuo kaip bedarbe, gyvenu is tu ‘chalturu’ ir dar pasalpos. Ir man tas labai patinka. Visiems sakau, kad esu laisvas menininks 🙂 Bet siaip, pastebejau zmoniu reakcijas, kad kai pasakai, kad neturi darbo, ju veidai istysta, ir man labiau nesmagu del ju, kad jiems kazkaip nesmagu pasidaro, o ne del saves :))))) nu rimtai, kazkoks absurdas. Zmones tai supranta kaip nesekme ir taip jau bus. Daug kas nesupranta, ka reikia veikti, o as vat jau ziuriu, kad laiko neturiu… Bet aisku, turiu dar jo tiek, kad pasivaiksciociau po gamta, pabuciau su draugais ir pauostyciau geliu 🙂
Grįžau pasižiūrėti kada gi tiksliai rašiau tau komentarą. Ogi 05 12. Įdomus jubiliejukas, nes 06 12 – baigsis tos dvi savaitės, kurias turiu atidirbti po prašymo atidavimo. Visgi pagaliau pasiryžau.
Salomeja, esi saunuoliuke. Gali didziuotis savo drasa 😉 sekmes tau!