Pirmyn. Tik

Šįryt mano mašiniukas buvo visas apsnigtas auksiniais lapais, net vidun vieną gražuolį įsileidau.

O šis lapkritis įspūdingai jausmingas. Be šerkšno, be apledėjusių pirštų, su saulės nutviekstais keliais ir rytmečių ūkanomis. Daugiau nei metus į darbą ir atgal kasdien po septyniasdešimt kilometrų važinėjus vienu keliu, Vėlinių proga mylimojo dėka atradau kitą, ir, o dievai, dabar man kelionė darban ir namo vėl tapo džiugiu nuotykiu, nebe žiovulį keliančia rutina. Be šviesoforų, be pėsčiųjų perėjų, be staigių greičio apribojimų – tik aš, keturi ratai, draugiškas kelias ir pakylėjanti muzika. Ir anksčiau viena kelio atkarpa man buvo tapusi ypatingos nuotaikos katalizatoriumi, ypač rytmetinės, ypač rudeninės, su jausmingomis medžių alėjomis, su darganotomis pievomis ir pavieniais namukais, tačiau dabar, kai kelias dvigubai susiaurėjo, o medžiai dvigubai priartėjo, ir civilizacijos ženklų skaičius susitraukė iki minimumo, dainuoju iš laimės, regėdama prieš save tokius grožius. Sodriu geltoniu šviečia beržai, pečiais nustumdami senas išsikerojusias pušis, virš mylimos upės tvyro balzganos ūkanos, nuo kelio prieš mane į dvi dalis išsiskirdamas pakyla juodžiausių varnų būrys – greitkelyje paukščiai nedrįsta net pakelėse vaikštinėti, tik žiopso elektros laidus nusėdę. O šįryt – tas rūkas, tos miglos, tarsi tankų latte pieno sluoksnį skrosčiau, ir žirgai, tykiai stoviniuojantys rytmečio sąstingyje, ir muzika, lyg tyčia, stebuklinga. Mano laimė gyvena visur.