Paulius Jurkevičius: Staltiesės ritmu

Paulius Jurkevičius Staltiesės ritmuMan patinka skonio diktatūra. Aš už tai, kad nemokantieji išsikepti kiaušinienės nepostringautų apie bjaurų artišokų skonį. Už tai, kad nebūtų sakoma „skanus vynas“, „skani espreso kava“, „skanus sūris“. Ir už tai, kad žodis „skonis“, kaip ir žodis „Dievas“, nebūtų pernelyg dažnai minimas.

Čia tas pats, kaip nesusipažinę su aromaterapija žmonės sako kvepia arba smirda, o paveikslus galerijoje vertina gražu arba negražu tuo parodydami tik savo neišprusimą ir neišmanymą beigi dar apsigindami nuginkluojančia fraze dėl skonio nesiginčijama. Ką gi. Lavink skonį ir tada galima bus pasiginčyti, padiskutuoti, panagrinėti, palyginti pojūčius. Būtent tai po truputėlį moko daryti autorius šia knyga. Ugdyti maisto kultūrą. Skatinti galvoti, ką valgai, kodėl, kuo užgeri, ir vėl kodėl.

Būdamas tikras dėl savo žinių ir išmanymo, autorius kalba palypėjęs ant arogancijos pakylos, dėl to kartais norisi ieškoti kabliukų ir kontrargumentų, bet juk tik geriau – skaitai, mąstai, vertini, lygini. Pavyzdžiui, vos autoriaus koja truputį nuslysta į jam mažiau pažįstamus laukus – apie kosmetiką ar aliejus (Jurkevičius pripažįsta tik vieną – alyvuogių), jau prasideda nesąmonės, betgi negali tikėtis, kad žmogus apie viską tobulai nusimanys. Čia ir prieštaravimai šiokie tokie – pavyzdžiui, vienoje vietoje siūloma naudoti viską, kas auginama vietoje, kad būtų kuo mažiau teršiama gamta gabenant produktus iš vieno pasaulio galo į kitą, o kitoje jau prastas labai tas mūsų vietinis aliejus, tik alyvuogių geras. Bet sakau, čia jau tik kabliukų ieškojimas ir noras truputį atsikirsti iš tos pozicijos, kur daugiau nusimanau.

Šiaip manau, kad knygą turėtų perskaityti kiekvienas, kuriam rūpi ne tik ką kiti pagalvos, bet ir smagūs malonumai prie stalo, sveikas požiūris į maistą ir save bei nesibaigiančios gyvenimo kokybės paieškos.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

Facebook komentarai
Kokia tavo reakcija?
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0

Hits: 1

2 Komentarai

Prisijunkite prie diskusijos ir pasakykite mums savo nuomonę.

Laura
2014 08 08 | 9:56

Labai seniai skaičiau, bet iki šiol prisimenu 🙂 Pritariu tavo mintims. Man skaitant irgi norėjosi su autoriumi ginčytis, vien dėl tos arogancijos. Bet knyga gera 🙂

PinkCity
2014 08 08 | 10:44

Taip, kalbėjimo stilius toks panašus į Užkalnio. Ir aš sutinku, kad dėl tam tikrų dalykų reikia būti kategoriškam, tarkim, dėl espresso ruošimo būdo, tačiau kvaila taip nusišnekėti apie, tarkim, arbatą, nes čia pasimato užsispyrėliškas subjektyvumas – juk jei autorius būtų ne vienerius metus praleidęs ne Italijoje, o, tarkim, Japonijoje, jis nuoširdžiausiai koneveiktų ne nemokšas barmenes, o tragiškai žiaurų subtilaus arbatžolių aromato žudymo būdą užplikant jas verdančiu vandeniu beigi giedotų odes visoms gerosioms arbatos savybėms. Be to, ir vėl man čia tas nulio kilometrų principas, uoliai peršamas autoriaus, vypso – juk pas mus auga ne kavamedžiai, o gilės ir mėtos 🙂

Palikti atsakymą