Paul Maar: Ponas Belas ir mėlynasis eliksyras

Aš visai nesijaučiau vienišas, bet neprieštaravau ir pasistengiau nutaisyti kaip įmanoma vienišesnio žmogaus miną. Iš karto pastebėjau, kad ponia Lisenkova užkabino skaudžią vietą tėčiui. Kai kas nors pamini mamą  ir užsimena, kad tėtis galbūt nėra geras tėvas, jis sugniūžta.

Kartais sūnus išsirenka vakarais prieš miegą skaityti tokias knygas, kurios man nebūna labai įdomios, tiesiog džiaugiuosi, kad patinka jam, kartais ir abiems ne ypač patinka, o va Ponas Belas užkabino tiek vaiką, tiek mane. Ši knyga – kaip filmas visai šeimai, kuriame būna tik suaugusiesiems suprantamų, bet vaikams visai nekenksmingų juokelių, kai tuo tarpu mažieji pralinksminami bei sudominami kitais dalykais ir tikrai visa šeima pramogauja jį žiūrėdama. Tiesa, gal čia vietomis ir perspausta, pavyzdžiui, su tėčio prisigėrimu nepasisekus pasimatymui, bet šiaip ne kartą linksmai kvatojomės ar suintriguoti kilnojome antakius abu su sūnumi.

Tema tokia įdomi, tikriausiai artima kiekvienam, turinčiam augintinių – kaip atrodytų jų šuo, katė ar triušis, jei pavirstų žmogumi? Kaip elgtųsi, ką kalbėtų, kokiomis asmenybės savybėmis pasižymėtų? Knygoje pasakojama istorija apie berniuką, kuris pagaliau išsiprašė tėčio išsvajotojo šuns, šis apgynė jį nuo besityčiojančio klasioko, o galiausiai… virto žmogumi! Tikrai linksmas, juokingas ir smagus kūrinys, be kita to, išspausdintas pakankamai didelėmis raidėmis, tad laisvai gali skaityti ir pats neseniai pradėjęs tai daryti vaikas.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.