Pastebėjimai apie autobuso keleivius ir Jus

Mano ausinių laidukams kažkoks ne gėris yra nutikęs, todėl važiuodama į darbą ne muzikos klausau, o stebiu. Garbaus amžiaus ponas autobuse paklausia, ar gali prisėsti į tuščią vietą šalia manęs. Nustebusi teigiamai pamirksiu, jis padėkoja ir atsisėda. Padariau gerą darbą? Įlipa moteris, kuri buvo porą kartų kolegų pavadinta Ponia Šypsena. Nes šypso visada. Kažkaip keista. Prisimenu filmą „The Man Who Laughs“. Gal jai kokia liga? Lietuvių mąstymo įprotis – jei kažkam visada viskas gerai, tai jam kažkas tikrai negerai. Ok, tegu sau šypsosi, leidžiu. Priešais – mergina, labai panaši į Kate Winslet. Bet ne „Titanike“, o „Little Children“. Nes akivaizdžiai panelė nesijaučia graži. Labai matosi. Kaip jautiesi, taip ir būna. Tegu pažiūri „Titaniką“ dar kartą. “Little Children” šiek tiek sukrečiantis. I like. Dar įlipa mano mamos bendradarbė, bet manęs nemato ir nepasisveikina. Ir taip jau ne pirmą kartą. Nors jei ateičiau pas mamą į darbą, esu tikra, kad prie „labas rytas“ ir mano vardą prikabintų. Mąstau, kad gal jai kaip mažiems vaikams – atpažįsta žmones tik atitinkamame įprastame jiems būti kontekste. Darželinukas, sutikęs mylimą grupės auklėtojytę kur nors prekybcentryje abejingai praeina pro šalį, nes puikiai žino, kad auklėtoja būna darželyje. Prekybcentriuose būna kasininkės ir pirkėjai.

Įsijungiu kompą. Draugų bloger‘ių įrašai šiandien nuostabūs (parašyti vakar vakare). Net nebežinau, ką komentaruose galėčiau pridurti. Jūs nuostabūs.

Hits: 0