Paolo Cognetti: Aštuoni kalnai

„Tik gerokai vėliau, seniai nustojęs vaikščioti tėčio takais, perpratau jo tiesą, kad kai kam neįmanoma grįžti į tuos pačius kalnus. Kad tokie kaip mudu niekada negrįžta į kalnus, esančius vidury juos supančių kalnų ir minimus pačioje pasakojimo pradžioje. Ir kad tokiems kaip mes nieko kita nelieka, tik klajoti po aštuonis kalnus, pirmuose, aukščiausiuose, netekus draugo.„

Jau senokai nebuvau paėmusi į rankas grožinės literatūros. Norėjosi kažko lėto, su daug oro tarp eilučių, daug erdvės stabtelėjimams ir pasimėgavimui. Labai džiaugiuosi, kad Paolo Cognetti „Aštuoni kalnai“ būtent tokia.

Skaitydama tiesiog užuodžiau skaidraus upokšnio gaivą, jaučiau po kojomis akmenis ir tą specifinę viršūnių tylą, kurioje mintys pagaliau nustoja bėgti. Be jokių išgalvotų dramų ar dirbtinio triukšmo. Tik du draugai, galingi kalnai ir namas, kuris kiekvienam reiškia vis ką kita.

Man labiausiai įstrigo sena legenda apie aštuonis kalnus. Vieniems iš mūsų reikia nuolat judėti, matyti vis naujus horizontus ir lipti į vis kitas viršūnes, kad pasijustume gyvi. O kiti randa savo vienintelį centrą ir jame tiesiog apsigyvena. Nieko neįrodinėdami, tiesiog būdami.

Užvertus paskutinį puslapį, norėjosi dar kurį laiką pasėdėti tyloje. Žiūrėti į sniegą už lango ir niekur neskubėti. Tiesiog nuostabi proga sustoti.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.