Oscar Wilde: Doriano Grėjaus portretas

Pojūčių garbinimas dažnai ir pagrįstai yra smerkiamas, nes iš prigimties žmonės instinktyviai bijo aistrų ir jausmų, kurie atrodo stipresni už juos pačius ir kurie, kaip visiems žinoma, būdingi ir žemesnėms gyvūnų formoms. Tačiau Dorianas Grėjus manė, kad tikroji pojūčių prigimtis dar niekada nebuvusi suprasta ir kad pojūčiai likę laukiniai ir gyvuliški tik todėl, jog pasaulis norėjo juos sutramdyti badu ar užslopinti kankinimais, užuot įkvėpęs jiems naujo dvasingumo, to dvasingumo, kurio pagrindinis bruožas subtilus grožio instinktas. Pažvelgus atgal į žmogaus kelią per Istoriją, Dorianą apimdavo gailestis. Tiek daug atsisakyta! Ir dėl tokio menko tikslo! Būta beprotiškų atkaklių atsižadėjimų, klaikaus savęs kankinimo ir neigimo, kilusių iš baimės ir žeminančių daug baisiau negu tas tariamas nuopuolis, kurio per savo neišmanymą žmonės bandė išvengti. Gamta, pilna nepaprastos ironijos, veja anachoretus į tyrus pas žvėris, o atsiskyrėliui siunčia į draugus laukų gyvulėlius.

Klasika, kurios kažkokiu būdu pavyko išvengti mokykloje ir iki šiol, kol knygų klubas neišrinko jos skaitytina knyga. Mane gąsdino, kad bus nuobodu ir neįdomu, bet gal kad neturėjau perdėtų pozityvių lūkesčių, visai neblogai romanas susiskaitė. Juolab kad jis toks trumputis ir koncentruotas.

Kas nutinka, kai Viktorijos laikų Anglijoje, priklausydamas aukštuomenei, imi vadovautis hedonizmo idėjomis ir gyventi taip, kaip tau norisi? Dorianas Grėjus tai išbando, drąsiai ne tik samprotaudamas apie malonumus ir kitus kūniškus pojūčius, bet ir juos įvairiai išbandydamas praktiškai. Manoma, kad žmogaus nuodėmės atsispindi jo veide, kuris yra tarsi sielos veidrodis, tačiau Doriano atveju išsipildo jo spontaniška užgaida, kad senti imtų ne jis pats, o tik jo atvaizdas, nutapytas bičiulio dailininko.

Įdomus kūrinys apie moralę, nuodėmes ir hedonizmą, kūno ir sielos malonumus bei jų supriešinimą.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.