Olga Tokarczuk: Praamžiai ir kiti laikai

Praamžių nėra. Dar nė neatsirado, nes žeme, kurioje juos kas nors būtų galėjęs įkurti, iš rytų į vakarus be perstojo traukė išbadėjusių kariuomenių ordos. Niekas neturi pavadinimo. Žemė – prakiurusi nuo bombų, abi upės – sužeistos ir ligotos – velka drumzliną vandenį, jas sunku atskirti. Alkanų vaikų pirštuose trupa akmenys.

Dėl vietomis pabarstytų magiškojo realizmo trupinių ir aprašyto kelių kartų gyvenimo romanas primena Markeso “Šimtą metų vienatvės”, bet lenkiškoji istorija artimesnė, labiau sava, nes panaši į mūsų tautiečių išgyventąją – kai ramų kaimelio gyvenimą užgriūna karas su visais baisumais, vokiečiai, rusai, o tada bedvasis sovietmetis su savomis moralės normomis…

Nors man labiau prie širdies literatūra, kurioje žvelgiama į trumpą veikėjo gyvenimo atkarpą, bet tai daroma giliai, nuostabus Nobelio premijos laureatės Olgos Tokarczuk talentas įkvepia ir žavi. Ši rašytoja sugeba net ir probėgšmiais žvelgdama į gausybės veikėjų gyvenimus išryškinti esminius jų žmogiškosios egzistencijos bruožus, kuriuose blyksteli prigimtinis liūdesys ir nenužudoma viltis.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

Facebook komentarai
Kokia tavo reakcija?
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0

Hits: 17

Pasidalinkite savo mintimis