Norvegų pasakos

Kai juodu bėgo per mišką, pamatė, kad aukso miškas dar tankesnis nei buvo sidabro miškas. Juo toliau juodu ėjo, juo miškas darėsi tankesnis ir vešlesnis. Karalaitė pamanė, kad juodu niekaip neprasibraus per tą mišką. Bijodama ką nors nuskinti, ji sukiojosi ir lankstėsi, kad nenulaužtų nė šakelės, stūmė jas rankomis į šalį, bet šakos kapojo jai per akis, tad ji pagaliau nieko nebematė ir netyčia nuskynė aukso obuolį.

Kokias knygas su sūnumi prieš miegą skaitysim, renkamės demokratiškai – jis pasiūlo, aš pasiūlo, abu nusprendžiam. Aš dabar pasišovusi jį su vaikų literatūros klasika supažindinti, o jis šast – noriu šitos, norvegiškų pasakų… Perskaičius Estés Bėgančias su vilkais į pasakas žiūriu visiškai kitaip, giliau ir išmintingiau, tad skaityti buvo ne tik įdomu, bet ir naudinga bei prasminga. Beveik visos pasakos iš esmės yra tokios pačios, kaip ir lietuviškos, tik vietoj slibinų norvegai kaunasi su troliais, o trečias brolis Jonas įgauna Peldžiaus vardą. Džiaugiuosi, kad sūnaus dėka vėl įsivėliau į teisingą, stebuklų kupiną ir gyvenimo tiesas atveriantį pasakų pasaulį.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

Hits: 3