Muriel Barbery: Ežio elegancija
Bėda ta, kad vaikai tiki suaugusiųjų kalbomis ir kad užaugę jie atkeršija klaidindami savo pačių vaikus. “Gyvenimo prasmės paslaptis priklauso suaugusiesiems” – visuotinis melas, kuriuo visi priversti tikėti. Kai užaugęs supranti, kad tai netiesa, būna per vėlu. Paslaptis taip ir lieka neatskleista, o turėta energija per ilgą laiką iššvaistyta kvailai veiklai.
Pirmoji knygos dalis mane nepaprastai įkvėpė, pakylėjo ir buvau šimtu procentų tikra, kad skirsiu jai dešimt balų iš dešimties. Žavus filosofavimas, sarkastiškas požiūris į visuomenės standartus, galų gale visiškai papirkęs kalbos kaip vertybės garbstymas, nevengiant pasišaipyti iš jos darkytojų – nemokšų, čia tai bent! Juokiausi balsu, negalėjau atsitraukti, linkčiojau galva pritardama, o ir vertimas toks puikus, valio valio!
Mūsų, kaip primatų, veiklos esmė – išlaikyti ir prižiūrėti teritoriją taip, kad ji mus saugotų ir glostytų mums širdį, kopti arba nenusileisti genties hierarchinėje piramidėje ir ištvirkauti visais įmanomais būdais – kad ir vaizduotėje – tiek dėl malonumo, tiek dėl pažadėtųjų palikuonių.
Tačiau puslapiams einant link pabaigos romanas kažkaip subanalėjo, atsirado kvailas sentimentalumas ir nuobodus nuspėjamumas, su viltimi skaičiau, na o gal, gal visgi, bet… ne. Pabaiga nuvylė ir iš dešimties balų liko šnipštukas. Na, kokie aštuoni. Nes vis tiek labai džiaugiuosi, kad skaičiau. Ir viršelis labai gražus. Už rekomendaciją dėkoju Salomėjai.
Likimo dovanos turi kainą. Tam, kam leista naudotis gyvenimo malonėmis, įsipareigojimas vertinti grožį nediskutuotinas. Kalba, tas žmogaus turtas, ir jos vartosena, tas socialinės bendruomenės gaminys, yra šventi kūriniai. Tegu laikui bėgant jos vystosi, kinta, pasimiršta ir vėl atgimsta, tegu kartais taisyklių nesilaikymas jas praturtina, tačiau viena akivaizdu – norint įgyti teisę su jomis žaisti ir jas keisti, pirmiausia reikia joms paklusti. Visuomenės išrinktieji, tie, kuriuos lemtis atleidžia nuo neturtingo žmogaus daliai skirtų įsipareigojimų, vis dėlto turi šią dvigubą misiją – šlovinti ir gerbti kalbos puikumą.
Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.
komentarai
Join the discussion and tell us your opinion.
O, nėra už ką. Aš jau daug pamiršau, bet tikrai pamenu, kad man labai patiko knyga ir nelabai patiko jos pabaiga.
Mane visų pirma sužavėjo filmas La Herisson, man rodos ji rodė kažkuriame prancūzų kino festivalyje. Todėl, kai pamačiai knygą, čiupau nedvejodama. ir visai nesigailiu. Tik sutinku, kad gale darosi nuobodoka ir lauki kad kažkas nutiks, o nenutinka.. bet kadangi lengvai ir smagiai skaitosi, duodu kokius devynis balus:)
Norėčiau ir aš filmą pažiūrėti, bet niekur nerandu…
[…] elegancija”, išleista 2010 m. Tuo metu, kai ją skaičiau, dar lyg tyčia akis užkliuvo už kolegės įrašo apie šią knygą. Ji mane suintrigavo, o ne nuliūdino, kad bus kokia tai silpna […]