Michel Houellebecq: Salos galimybė

Meilė miršta ne dėl to, kad ja persisotinama, greičiau tas persisotinimas atsiranda dėl nekantrumo, nekantrumo kūnų, kurie žino esą pasmerkti ir norėtų gyventi, norėtų per jiems skirtą laikotarpį nepraleisti jokios progos, neleisti pasprukti jokiai galimybei, kurie norėtų maksimaliai išnaudoti tą ribotą, vis trumpėjantį, menką gyvenimo laiką, o išeidami negali mylėti nieko, nes visi kiti jiems atrodo riboti, senstantys, menki.

Tai knyga, kuri nepaleidžia iš karto – perskaičius dar kurį laiką nešiojausi ją mintyse. Houellebecq’as kuria distopinį pasaulį, kuriame bandoma rasti atsakymus į šiuolaikinius žmogaus iššūkius – vienatvę, kūniškumo krizę, dvasios paieškas.

Pasakojimo centre – Danielius, šmaikštus, ciniškas komikas, ir jo klonai, gyvenantys tolimoje ateityje, pasaulyje, kuriame žmogaus kūnas, malonumas, skausmas ir net emocijos beveik išnykę. Lyg ir budistinė ramybė, geismo neturėjimas, prisirišimų atsisakymas. Bet skaitydama vis labiau jutau – net ir be kančios, žmogus nėra iki galo laimingas.

Man ši knyga pasirodė truputį liūdna. Ne niūri, bet tokia… tyliai skaudanti. Joje nuolat tvyro jausmas, kad žmogui visgi reikia kažko daugiau – to gyvo pulso, to geismo gyventi, jausti, būti. Lyg pašalinus visus triukšmus, būtų dingusi ir pati muzika.

Tai romanas apie žmogaus prigimtį, apie meilės ilgesį, apie viltį, kad galbūt dar yra „salos galimybė“ – vieta ar būsena, kur galėtume gyventi kitaip.

Jei tau įdomūs egzistenciniai klausimai, literatūra, kuri ne pataikauja, bet kviečia permąstyti, kas mes esame – ši knyga paliks įspūdį.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.