Marcel Proust: Prarasto laiko beieškant. Žydinčių merginų šešėlyje
Laimė mylint yra nenormali būsena, galinti pačiam paprasčiausiam iš pažiūros atsitiktinumui, kuris gali visuomet užklupti, iškart suteikti reikšmę, kokios šis atsitiktinumas išties neturi. Laimę ameša kažkoks nestabilumas širdyje, kažkas, ką nuolat stengiesi išsaugoti ir ko beveik nepastebi, kol jis nepakeičia vietos. Tikrovėje meilė yra nuolatinė kančia, kurią džiaugsmas neutralizuoja, nukenksmina, atstumia vėlesniam laikui, bet kuri kiekvieną akimirką gali virsti tokia, kokia jau seniai buvo, jei nepasieki, ko trokšti, – nepakeliama.
Toliau tęsiu žymiojo romanų ciklo skaitymą. Šioje dalyje aprašoma nebe vaikystė, kaip pirmojoje, o jaunystė ir pirmųjų įsimylėjimų laikotarpis. Pirmojoje dalyje veikėjas svajojo apie mamos bučinį prieš miegą, nerimaudavo jo negavęs ir planuodavo veiksmus taip, kad jo sulauktų, tuo tarpu čia jis jau nori patraukti bendraamžių merginų dėmesį, būti jų pastebėtas kartu neparodydamas, kad jomis domisi. Juokingas iš suaugusiojo perspektyvos toks elgesys, bet savotiškai ir žavus.
Štai kodėl geriausia mūsų atminties dalis yra už mūsų – lietaus dvelkime, uždaro kambario tvankumoje arba pirmos liepsnos kvape, visur, kur vėl atrandame dalelę savęs, kuria mūsų sąmonė nesinaudojo ir todėl niekino, – paskutinę praeities atsargą, pačią geriausią, galinčią, kai, regis, išverkėme visas ašaras, priversti mus dar pravirkti. Už mūsų? Tiksliau tariant, mumyse, bet pasislėpusi nuo mūsų pačių žvilgsnio, daugiau ar mažiau užmiršta. Ir vien ši užmarštis kartais padeda mums vėl atrasti savo buvusį „aš“, atsidurti jo vietoje, vėl kentėti, nes esame nebe tai, kas esame, o tas „aš“, kuris mylėjo tai, kam dabar esame abejingi.
Pamažu įsigyvenu į pagrindinio veikėjo mąstyseną, jauseną, požiūrį į gyvenimą, kuris skiriasi nuo maniškio tiek dėl skirtingų gyvenimo sąlygų, tiek dėl laikmečio. Jau pamažu darosi smalsu, kaip rutuliosis veikėjo gyvenimas toliau – įsivaizduoju, kad septintąją dalį itin įdomu bus skaityti – vien dėl savo apimties Prarasto laiko beieškant bus unikalus perskaitytas kūrinys.
Išgyvenau jaunystės laikotarpį, kai dar nieko atskirai paėmus nemylime, kai esame laisvi, kai it koks įsimylėjėlis, apimtas meilės geidžiamai moteriai, trokštame Grožio, visur jo ieškome, visur jį matome. Vienintelis realus bruožas, – įžvelgtas kokioje iš toli matomoje moteryje arba kai ji stovi į mus atsukusi nugarą, – suteikia galimybę įsivaizduoti Grožį, mums ima daužytis širdis, paspartiname žingsnį ir visada būname kone tikri, kad tai buvo Ji, bet tik tuomet, jei moteris dingsta: ją pasiviję, suprantame, jog klydome.
Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.
komentarai
Join the discussion and tell us your opinion.
Gal PinkCity galėtų parašyti apie filmus?
Žinau, žinau, jau absoliučiai tą savo vargšą tinklaraštį apleidau… Ir filmų pastaruoju metu kažkaip nelabai žiūriu – įnikau į serialus, šiuo metu baiginėju žiūrėti Younger. Matei?