Kinta krinta kinta

Kadangi daugiausia dalykų apie save sužinome iš kitų, visuomet pravartu susipažinti su naujais žmonėmis. Jie padeda pakoreguoti savęs vaizdą, geriau suvokti tai, kaip mus mato kiti. Tarkim, neseniai naujas pažįstamas mane apibūdino – a, tiesa, gi Tu pas mus sveikuolė. Likau pakankamai nustebusi, nes niekad apie save taip negalvojau, tačiau apibendrinusi informaciją, kurią tas žmogus gavo apie mane per keletą dienų, turiu pripažinti, kad jo išvadoje yra logiško nuoseklumo – nerūkau, negeriu alkoholio, nevalgau mėsos, iš puokštės gaiviųjų gėrimų, sukrautų ant stalo, mieliausiai renkuosi negazuotą vandenuką ir atsisakau siūlomos kavos. Tačiau visa tai darau ne todėl, kad esu tvirtai pasiryžusi gyventi sveikuoliškai, bet kad paprasčiausiai vienas po kito tokie dalykai, kaip cigaretės ar kiauliena, ėmė ir natūraliai atkrito iš mano kasdienybės kaip nereikalingi, visiškai be jokių specialių pastangų, be didelio pasiryžimo „nuo dabar aš nedarysiu to ir ano“ ir panašiai. Esu laisva bet kada grįžti atgal ir sukirsti kruviną steiką užsigerdama buteliu gero raudono vyno, o po to gardžiai užsirūkyti (nes kas neparūko, tas tinginys, ar kaip ten?).

Kinta

Ar nesu laisva taip pasielgti?

Ar esu įsipareigojusi išlaikyti vientisą pastovios nuspėjamos personos įvaizdį visų mane pažįstančių asmenų galvose ir elgtis pagal scenarijų, kuris jiems būtų labiausiai tikėtinas? Kalbu ne tik apie valgymo ir gėrimo (negėrimo) įpročius, bet apie viską. Močiutė, iš kurios kaime perku pieną ir kiaušinius, vieną vakarą manęs neatpažino, nes atėjau palaidais plaukais, o ji buvo įpratusi mane matyti susirišusią uodegą. Mėgstu blevyzgoti apie tai, kaip nenoriu vaikų ir nenoriu dirbti, bet jei užsimanyčiau vaikų ir darbo, ar tai reikštų, kad aš neturiu principų? Kad neturiu pastovios nuomonės? Kad esu nenuspėjama?

Taip, nenuspėjama esu ir tuo atvirai mėgaujuosi (jeigu šioje vietoje tam tikros personos, mėgstančios kudlotas interpretacijas, išvystys mintį, jog esu nėščia, leidžiu joms mėgautis savo kliedesiais iki valios, juk tam joms ir duota fantazija).

Tiesą sakant, dauguma iš savybių, kurias labiausiai vertinu savyje ir kituose, yra lankstumas, gebėjimas keistis, būti spontaniškais, novatoriškais, atvirais pokyčiams, ir užkietėję stuobriai varo mane į neviltį.

Ką aš čia tuo įrašu norėjau pasakyti?

Gal kad nebijotum ardyti schemų apie save kitų žmonių smegeninėse? (Jiems tai tik į naudą!) O gal nieko nenorėjau pasakyti? Kas ten mane supaisys…

Facebook komentarai
Kokia tavo reakcija?
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0

komentarų

Join the discussion and tell us your opinion.

Laura
2010 08 23 20:40

Kaip pasakė J. R. Lowell, tik kvailiai ir numirėliai niekada nekeičia savo nuomonės. Keista būna, kai kiti pastebi mane darant tai, ko iki šiol nematė ir išpučia akis „bet juk tu sakei…”. 🙂

Lorca
2010 08 24 9:54

Lankstumas – taip, bet kiek? Juk kai vilkas ir avis viename kailyje, tai nebevadinama lankstumu ?

Arba, kai sakoma, kad su tuo žmogum eičiau į žvalgybą, tai reiškia jis yra nuspėjamas , juo galima pasitikėti .

PinkCity
2010 08 24 10:25

Nebūčiau linkusi dėti lygybės ženklo tarp nuspėjamumo ir patikimumo.

Aurimas
2010 08 24 11:02

Like it

skirtumas
2010 08 24 15:03

Yra noras tobulėti, keistis. Pats kartais nustembu savo kitokiu požiūriu į dalykus ir daiktus.
Yra valia. Valia ką nors keisti ar siekti. Kitaip tariant yra tikslas. Ir ne visi kompromisai padeda tikslo siekti.
Be to ne kiekvienas gali atsakyti ar suprasti aiškiai kada jam reikia principų ir ar jis jų turi.

rednails
2010 08 24 22:34

Patiko labai. Megstu isgirsti is kitu ka nors tokio kaip „Oho, is taves nesitikejau..”. Ir saunu, mano nuomone, kad nesilaikai isikibus i sveikuoles etikete, kaip dauguma daro.
O siaip – kas pavalges neparuko, tas didziausias tinginys 😀

Lina
2010 08 25 16:06

oi kad man taip saldumynų, ar čipsų, ar mėsos nesinorėtų 🙂
bet norisi, nors sako, kad nesveika…
o kas dėl pastovumo, patikimumo, kintamumo, laisvės…
tai man patinka toks posakis, kad „vienintelis pastovus dalykas gyvenime yra pokyčiai” 🙂
šiaip tai aš irgi manau, kad daug kas laisvę rinktis kaltina nepatikimumu, tipo, kad tuo žmogum negali pasitikėti, bet kiti tuo labai naudojasi, kai kažkada esi kažką pasakęs ir, jei nori būti vadinamas „patikimu”, turi to visą gyvenimas laikytis – manau tai jau manipuliacija. Aš taip pat siekiulaisvės. Kaip sako mano faina močiutė: „mano žodis – noriu duodu, noriu atsiimu :D”

alseta
2010 08 28 18:54

labai graži ir meniška nuotrauka… taip, iš tiesų sugebėti būti nenuspėjam – tai labai daug. man patinka tokie žmonės, su jais nenuobodu. be to, pastebėjau, tokie žmonės daug pasiekia.

gaiva
2010 09 15 17:49

smagus toksai – kas cia – blogas ? – as ji per tingejimo filosofija atradau, kadangi mano pacios poziuri i gyvenima labai primine…o sitas gabaliukas ir dar labiau…
Tikrai, nezinau kodel, bet dauguma zmoniu apsiboja save gana anksti gyvenime isvaizda, pomegiuose, elgesio bude – aplinkai tai labai praktiska, paziurejo viena karta ir nebereikia daugiau i tave gilintis – visam likusiam gyvenimui atpazistama…
as seniau specialiai roles vaidindavau, daugiau gal su apsirengimu susijusias, bet dabar, kai jau vyresne ir rimtesne, ir stengiuosi buti nuosirdzia savim – nelabai daug kas pasikeite tame, kad viska keiciasi – persigalvoju del priimtu sprendimu, keiciu planus, jei norisi, sokineju nuo vieno pomegio i kita ( ir atgal )…
Keista, esu pastovi dalykuose, kur likusi visuomenes dalis labai lengvai kaitaliojasi – visada laiku, duota zodi laikau, net jei to nebereikia tam, kuriam ji daviau, neatsisakau prisimtu isipareigojimu ir mano gyvenime jau labai ilgai tik vienas vyriskis…
manyciau, zmogui yra igimta keistis, o nepamirsti isipareigojimu kitiems tiesiog yra gera civilizacijos itaka… geros manieros, taip sakant.

mama
2010 09 23 14:45

Nuraminsiu dėl nenoro turėti vaikų – tai yra normalu, kol jų neturi… 🙂

Leave a reply