Ką daryti, kad vaikas skaitytų

Kai daviau šį interviu apie skaitymo svarbą vaiko asmenybei, mano sūnui tebuvo treji, tad daugumą dalykų tiesiog žinojau teoriškai, nujaučiau intuityviai, išmąsčiau logiškai ir rėmiausi tuo metu naujausiais moksliniais tyrimais.

Dalinausi tuo, ką pati darau ugdydama vaiko kalbą ir mąstymą – sūnus visas raides pažinojo dviejų su puse, skaityti išmoko ketverių, šešerių savarankiškai prieš miegą skaitydavo Harį Poterį.

Dabar mano sūnui aštuoneri, treji jau dukrai. Galiu paliudyti, kad skaitymo nauda yra milžiniška, o tėvų įtaka – neginčijama. Kasdienis mūsų šeimos gyvenimas neįsivaizduojamas be knygų. Į biblioteką keliaujame kas savaitę, skaitome rytais, per pietus ir vakarais. Vaikai patys renkasi, ką skaityti, tik jau retkarčiais reikia pakoreguoti planus: kai paskutinį kartą bibliotekininkė ištiesė mano sūnaus užsakytą Mobį Diką, paklausė – ar tikrai? Gal truputį vėliau, sakau. Sūnus paskui pyktelėjo, kad nepaėmiau – aš noriu klasikos! žaibavo.

Šį įrašą įkvėpė vakarykštis dr. A. Landsbergienės, kurios vadovaujamame „Vaikystės sode“ teko dirbti, įrašas apie ankstyvojo ugdymo svarbą. Taip, nemažai žmonių sako: leiskit vaikams pasidžiaugti vaikyste!

Paskutinį kartą grįžinėjant iš bibliotekos ir vežantis rogėmis knygas pasiūliau vaikams stabtelėti ir pačiuožinėt nuo kalno. Po kelis kartus nusileidus jie nusprendė prisėsti ant suoliuko parke ir pradėti skaityti pasiimtas knygas. Jokie mano argumentai, kad gal sėdėti šalta, eikit dar pačiuožinėt, paskaitysim grįžę – neveikė.

Ar aš jau atėmiau iš savo atžalų vaikystę tarsi prie narkotikų pripratinusi juos prie knygų? Matydama, kokiomis žibančiomis akimis sūnus perpasakoja perskaitytas žinias apie pasaulį arba girdėdama, kokiais vaizdingais ir sudėtingais posakiais dukra „skaito“ savo knygeles, kažkodėl esu tikra, kad vaikystė ne atimta, praturtinta.

Šiuo įrašu jokiais būdais nenoriu pasakyti, kad mano vaikai geresni už kitus ar kad esu geresnė mama – neseniai čia rašiau, kad nėra vieno geriausio būdo auginti vaikus (kol nepaliečiama smurto tema, žinoma). Šiuo įrašu labiau siekiu priminti, kad nuo mūsų pavyzdžio ir mūsų prioritetų priklauso, kokius vaikus auginsime. (Viena mano buvusi grupiokė prisipažino neskaitanti el. skaityklės, tik popierines knygas, kad vaikas matytų ją ne palinkusią prie ekrano, kad matytų klasikinio skaitymo pavyzdį.)

Jei norime skaitančių vaikų, skaitykime patys.

Hits: 5