Jolita Mikolaitienė: Dovana beveik suaugusiai dukrai

Sakoma, kad žmogus yra suma ar atspindys tų šešių žmonių, su kuriais dažniausiai bendrauja. Pagalvok, kas tie keli žmonės tavo gyvenime ir ar ta suma gali būti didesnė? Visada geriau bendrauti su tais, iš kurių mokaisi, nei su tais, kurie tik mokosi iš tavęs, o tu nieko negauni mainais.

Kai skaičiau A. Matulaitės knygą ir nebuvau labai sužavėta, galvojau, ar verta imti šalia gulinčią Dovaną beveik suaugusiai dukrai, kuri, kaip supratau, irgi panašaus formato – lengvas skaitalas, be siužeto, kasdienės įžvalgos, paprasti mamos patarimai. Bet gal mano lūkesčiai buvo kitokie, iš A. Matulaitės, kaip psichologės – psichoterapeutės, tikėjausi kažko gilesnio ir skvarbesnio, o čia nesitikėjau beveik nieko, ir va – visai patiko. Įsivaizdavau, kad mano mama va tokią knygą parašė – tikrai malonu skaityti!

Anapus meilės nėra neapykantos, ten yra tik abejingumas. Kai myli, žmogus gyvena širdyje, jei nekenti – tavo galvoje, o kai esi abejinga – jis tarsi išnyksta, nes jo nepastebi nei akimis, nei širdimi.

Patarimai tokie visiškai įvairiapusiai – tiek apie kvepalus, batus ir džinsus, tiek apie santykius su vyrais, mama ar savimi. Žinoma, dėl kai kurių tiesų būčiau linkusi pasiginčyti, na, bet jei mano prioritetai kitokie, tai nereiškia, kad neįdomu skaityti autorės. O kai kuriuos įsiminiau, ir praktiškai panaudosiu – apie apvytusių ridikų atšviežinimą arba apie tuos šešis žmones, minimus pirmoje pastraipoje. Pastebiu, kad aš vis dar neišaugau iš to amžiaus, kai noriu būti vyresnė – va, skaitau tokios protingos moters mintis ir mąstau, kad norėčiau būti jos amžiaus ir panašiai į pasaulį žiūrėti bei gyvenimą patirti. Beje, autorė ir tinklaraštį rašo, užsuk.

Kad ir kaip to reikia, kartais iš žmogaus negali to tikėtis. Svarbiausia – laiku tai suprasti. O tada nuspręsti, kas geriau: neturėti lūkesčių ar neturėti žmogaus. Kaip manai, ko labiau trūks – žmogaus ar iliuzijų?

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 7.