John Maxwell Coetzee: Peterburgo meistras

Vis dėlto jis trokšta vėl suimti ją į glėbį. Ir netiki, kad ji jam pasidarė abejinga. Pats jaučiasi kaip šuo, gaudantis savo uodegą, vis labiau siaurindamas apsisukimo ratus. Jeigu tik jis atsidurtų su ja išganingoje tamsoje, jo kūnas atsipalaiduotų nuo įtampos, atsilaisvintų dvasia – dvasia, kuri dabar tarytum primazgyta prie jo kūno: pečių, šlaunų ir kelių.

Romanas, kurio pagrindinis veikėjas – talentingasis Fiodoras Dostojevskis, labai natūraliai ir organiškai pats savo stilistika primenantis Dostojevskio romanus. Tiesa, galbūt erotika čia atviresnė ir konkrečiau įvardinta, ne tik nujaučiama, tačiau nuotaikos ir XIX a. Rusijos atmosfera perteikta puikiai.

Visame kūrinyje kalbama apie dualumą – jaunystę ir senatvę, revoliuciją ir konservatyvumą, sveikatą ir ligą, galų gale moterį ir vyrą. Sūnaus pasaulėžiūra priešpastatoma tėviškajai ir jos akivaizdoje gvildenamos moralinės dilemos. Daug gilios psichologinės analizės, atvirai nagrinėjama kaltės samprata ir suvokimas.

Kūrinys nėra itin lengvai skaitomas, tačiau kaip literatūrinis eksperimentas – tikrai puikus ir įdomus.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.