Jane Austen: Įtikinėjimas

Jane Austen ĮtikinėjimasDabar kapitonas Ventvortas norėjo vesti. Buvo turtingas ir, grąžintas į krantą, ketino patogiai įsikurti, kai tik jį kas nors deramai sugundys; tiesą sakant, jis dairėsi, nusiteikęs įsimylėti, kai tik leis blaivus protas ir išlavintas skonis. Buvo pasirengęs atiduoti širdį bet kuriai iš panelių Mazgrouv, jeigu tik kuri sugebės ją uždegti; trumpai tariant, bet kuriai maloniai jaunai panelei, išskyrus Aną Eliot. Tai buvo vienintelė slapta išimtis, apie kurią jis neužsiminė, patvirtindamas sesers išimtis.

Niekaip neišbrendu iš XIX a. ir panašu, kad artimiausiu metu iš jo neištrūksiu. Smagu bent per literatūros kūrinius arba jų ekranizacijas nusikelti keliais šimtmečiais atgal ir pajusti, kiek per šį laiką spėjo pasikeisti papročiai, tradicijos, požiūris į žmonių santykius ir visuomenėje priimtiną elgesį. Jane Austen aprašo XIX a. pradžios anglų aristokratijos kasdienybę, nepraleisdama pro akis pagirtinų dorybių ir juokingai kvailų ydų, vaizdžiai perteikdama tuo metu vyravusią santykių tarp skirtingų lyčių, draugų bei šeimos narių atmosferą.

Nėra jokių privalomų kūno apimties ir dvasinio skausmo didumo proporcijų. Griozdiška matrona turi tokią pat teisę sielvartauti kaip ir liekniausia pasaulio būtybė grakščiomis rankomis ir kojomis. Tačiau, nors tai gal ir neteisinga, būna neatitikimų, į kuriuos protas bergždžiai stengiasi žiūrėti atlaidžiai, – tam priešinasi estetinis skonis, – ir kuriuos visiems maga pašiepti.

Nesu skaičiusi garsiausios autorės knygos Puikybė ir prietarai, tačiau jei reiktų spręsti apie rašytoją iš šio vienintelio kūrinio, nepavadinčiau jos ypač talentinga ir išskirtine. Įtikinėjimas – vidutiniokiškas romanas, nei labai prastas, nei labai įkvepiantis, jame neradau nei ypatingai gyvai ir įtikinamai nupieštų veikėjų charakterių, nei kvapą gniaužiančio siužeto, tačiau kartu ir nebuvo taip nuobodu skaityti, kad kiltų minčių mesti knygą jos nebaigus. Galbūt pabaigoje, kai jau buvo aišku, kuo čia viskas baigsis, norėjosi paskubinti rašytoją (ar pagrindinę veikėją) greičiau vystyti veiksmą, tačiau sąlyginai nedidelė knygos apimtis neleido laikui prailgti.

Ar gali būti kokių abejonių dėl to, kas nutiko paskui? Kai du jaunuoliai užsinori susituokti, tai, atkakliai ir ištvermingai siekdami, galiausiai ir pasiekia savo tikslą, kad ir kokie jie būtų neturtingi, neapdairūs ar netinkami vienas kitam. Gal čia ir nekoks baigiamasis dorovinis pamokymas, bet manau, jog tai tiesa; bet manau, jog tai tiesa; ir jeigu jau netgi tokioms poroms pasiseka, tai kaip kapitonas Ventvortas ir Ana Eliot, brandaus proto ir tyros sąžinės žmonės, turintys pakankamai lėšų pragyvenimui, nebūtų galėję įveikti visų kliūčių?

232 puslapiai apie XIX a. pradžios anglų meilę.

Facebook komentarai
Kokia tavo reakcija?
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0

Hits: 1

9 Komentarai

Prisijunkite prie diskusijos ir pasakykite mums savo nuomonę.

Salomėja
2011 10 17 | 20:11

Mielai suskaityčiau kada šią knygą. Kaip suprantu pirkti neverta? Buvo tokia mintis leidžiant knygyno dovanų čekį, turbūt gerai, kad išsirinkau kitas. Na gal bibliotekoje pasitaikys. Šios rašytojos “Puikybė ir Prietarai” man labai patiko, o štai “Emos” nesugebėjau net įtrečdalėti…

PinkCity
2011 10 17 | 20:46

Jei kada pati ar draugai važiuotų į Kauną, duok žinot, paskolinsiu 😉

ksi
2011 10 20 | 10:37

Pride and Prejudice angliškai praeitą žiemą įveikiau – su stiliumi, su bendravimo kultūra, tokia skirtinga nuo mūsiškės, susipažinti įdomu buvo; bet kaip literatūrinis kūrinys vertinga nepasirodė – neišsirinkau jokių citatų ar išvadų. Galima gal sakyti, kad dėl to skirtingumo niekas nebepritaikoma, bet pvz Jane Eyere irgi to laikmečio, o kur kas labiau patiko, pamąstymai ten tokie..protingesni 🙂

PinkCity
2011 10 20 | 14:45

Būtent, aš irgi šią knygą lyginau su neseniai skaityta Džeine Eir – įspūdžiai tikrai skirtingi, pliusai Džeinės naudai.

d
2011 10 20 | 21:46

Skaičiau ir Eir ir šitą. Mano nuomonė yra, kad Įtikėjimas yra daaaug kartų geresnė. TIesiog skaitai ir “nesibaik, nesibaik”…stengiesi taupyt, bet neišeina. Džeinės Austen kūryboje daugybė gerų minčių, tik gal nepastebėjote.Paprastai pati knyga yra tam tikras pamokymas. Šitoj, man patiko vieta, kaip Ventvortas aiškino ten kažką su riešutai ( gal atsiminsit) Šiaip mane labiausiiai traukia rašymo stilius, toks…..raminantis.Mano mylimiausia autorė ji yra, taigi prašom jokių blogų atsiliepimų. 😀 Džeinė Eir tai taip per vidurį…nelabai man visos tos dramos. Siaip “Protas ir Jausmai”, bei” Vėtrų kalnas” (E. Bronte), mano mylimiausios iš romanų.

Beata
2011 10 21 | 10:55

Pride&Prejudice mano žiauriai mėgstama knyga. O serialas pagal šią knygą išvis dieviškas…Įtikinėjimo neskaičiau, nes tiesiog nepateko į rankas. Gal gali paskolinti?

PinkCity
2011 10 21 | 11:12

Žinoma, kad galiu. Pirmadienį 😉 O Tu gal tuomet savo ruožtu tą Pride&Prejudice gal turi ir gali paskolint?

Beata
2011 10 21 | 11:14

Jei rasiu – prigriebsiu. Bet ji originalet.y. anglų kalboje. ar tinka?

PinkCity
2011 10 21 | 11:29

Žinoma, taip netgi geriau!

Palikti atsakymą