Isabel Allende: Begalinis planas

Isabel Allende Begalinis planasKaip ir didumai jos kartos merginų, jai nuo mažens buvo kalama į galvą, jog santuoka ir motinystė – pati gražiausia moters dalia: „Ištekėsi, susilauksi daug vaikučių ir gyvensi laiminga ir patenkinta“. Tačiau aplink ji nematė nė vieno šeimyninės laimės pavydžio, netgi jos tėvai nebuvo laimingi, gyveno drauge, nors toli gražu ne taip romantiškai kaip kino filmuose, nes negalėjo įsivaizduoti kitokio gyvenimo. Niekada nebuvo mačiusi, kad jie kada nors glamonėtųsi, be to, sklido gandai, kad Pedras Moralesas turi sūnų su kita moterimi. Ne, tokio likimo ji sau nelinkėjo. Ji vis dar, kaip ir vaikystėje, svajojo apie kitokį gyvenimą, pilną nuotykių, tačiau bijojo nutraukti santykius su savo aplinka ir pabėgti.

Kadaise nepaprastai susižavėjau šios rašytojos Dvasių namais, vėliau – Afrodite, todėl nutariau išbandyti ir naujausią į mūsų kalbą išverstą jos kūrinį. Nors Dvasių namai patiko labiau, tikriausiai todėl, kad galvą buvo apsukusi (ir iki šiol iš jos neišeina) nepaprasta šio romano veikėja Klara, o šįkart pagrindinis veiksmas rutuliojosi aplink vyruką, tačiau Allende talentas kurti stiprius įspūdžius ir nuosekliai bei įtikinamai žerti skaitytojui akysna visą veikėjų sąmonės srautą vis viena kartais užgniaužia kvapą ir neleidžia atsitraukti nuo kūrinio net ir prižadėjus sau, kad va iki šitos pastraipos perskaitau ir tada tikrai einu miegoti ar panašiai.

Tais laikais, kai kūrėsi hipių bendruomenės ir viešpatavo greito maisto kultas, jo slaptos patriarchalinės svajonės atrodė įtartinos, tad verčiau derėjo balsu apie jas nekalbėti. Tikrovė keitėsi siaubingai greitai, kas dieną šeimai likdavo vis mažiau laiko bendrauti prie stalo, pasaulis sūkuriavo, viskas ėjo kreiva vėže, gyvenimas virto palaida bala, net kino teatras, kadaise buvęs vienintelis saugus prieglobstis, beveik nebeteikė paguodos.

Panašiai, kaip ir prieš tai skaitytoje Dvidešimt metų, romane atsiveria plati istorinė – kultūrinė XX a. Amerikos kasdienio gyvenimo perspektyva, leidžianti vienu ypu apžvelgti kintančias vertybes ir staiga juodu virstantį baltą bei atvirkščiai. Knygoje aprašomas visas vieno vaikino ir artimiausios jo aplinkos žmonių gyvenimas, stebinančiai staigūs (tačiau įtikinami!) likimo vingiai ir pokyčiai požiūryje į save bei kitus. Nuobodžiausios romano vietos buvo Vietnamo karo potyrių pasakojimai, ir vis iš galvos neišėjo klausimas rašytojai: moteriške, iš kur tu tiek nusimanai?

Ko gero, žmogus anksčiau ar vėliau praregi ir netenka naivumo. Gal tai į gera, nes nevalia it kokiam kvailiui eiti per gyvenimą atvira širdim ir beginkliam. Užaugau gatvių grumtynėse. Turėjau užsigrūdinti, bet to neįvyko. Dabar, kai ne kartą esu patyręs skausmą ir žiūriu į savo gyvenimą kaip į klaidomis išmargintą žemėlapį, kai galiu, nė kiek savęs nesigailėdamas, blaivia akimi peržvelgti savo potyrius, man skaudu tik dėl prarasto naivumo. Man gaila jaunystės idealizmo, to meto, kai blogį nuo gėrio dar skyrė ryški riba, kai tikėjau, kad įmanoma gyventi vadovaujantis tvirtais principais.

432 lengvai perskaitomi ir įdomūs puslapiai.

Facebook komentarai
Kokia tavo reakcija?
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0

Hits: 1

1 komentaras

Prisijunkite prie diskusijos ir pasakykite mums savo nuomonę.

katerina
2011 12 13 | 15:07

Irgi perskaiciau neseniai sita knyga, man patiko, nors kartais painoka buvo, ne iki galo rutuliuojami ivykiai…

Palikti atsakymą