Irene Solà: Aš dainuoju, o kalnas šoka

Poezijoje gana visko. Poezijoje gana grožio, gana tyrumo, gana muzikos, gana vaizdų, gana tariamų žodžių, gana laisvės ir gana galios sujaudinti ir įžvelgti begalybę. Už visa ko ribų. Begalybę, kurios nėra nei Žemėje, nei danguje. Begalybę kiekvieno žmogaus esybėje. Kaip langą galvos lygyje, ligi tol nežinomą langą, kurį praveria poeto balsas, ir ten, pro tą tarpelį, atsiveria begalybė. 

Moderniai supainiotas, šiuolaikiškai pasakojamas iš įvairialypių personažų perspektyvos, spėriai šokinėjantis laiku, bet kartu archajiškai mitologinis, kaip pasaka ar padavimas, puikiai kritikų ir skaitytojų vertinamas katalonės sukurtas romanas.

Apie žmonių ir stichijų gyvenimą Pirėnų kalnuose, apie tragišką likimą ir nežmonišką karo žiaurumą, apie ilgesį, vienatvę ir artimo ryšio poreikį, apie šeimą, draugystę ir raganišką seserystę. Labai poetiškas, pagavus, toks, kuriuo norisi mėgautis neskubant, po gurkšniuką. Užsimaniau į Kataloniją, užsimaniau kalnų!

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.