Hermann Hesse: Kelionė į Rytų šalį
„Kai dingsta kas nors brangaus ir nepakeičiamo, jaučiamės lyg pabudę iš sapno. Mano atveju tas jausmas buvo siaubingai tikras. Juk manoji palaima kilo iš tokios pat paslapties kaip ir sapno palaima, ji radosi iš galimybės laisvai vienu metu išgyventi viską, kas įmanoma, žaidžiant sumaišyti išorinius ir vidinius dalykus, kaip kulisais naudotis laiku ir erdve. Kaip be automobilių ir laivų išmaišydavom pasaulį, kaip savo tikėjimu užkariaudavome sukrėstą karo pasaulį ir paversdavome jį rojumi, taip vienon dabarties akimirkon mes, Brolijos nariai, kūrybiškai sutalpindavom praeitį, ateitį, pasaką.”
Skaitydama kiekvieną Hermanno Hesės knygą jaučiuosi tarsi savotiškai grįždama namo. Ši – berods jau penktoji mano perskaityta. Vis norisi grįžti prie šio autoriaus dėl jo neįtikėtino jautrumo ir intelektualaus gylio, kuris kažkaip sugeba nuraminti ir kartu priversti išlikti budriai.
Nors knygelė visai nedidelė, beveik kišeninė, nereiškia, kad ją perskaitysi greitai. Čia kone kiekvienas sakinys prašosi pauzės. Tai pasakojimas apie kelionę, kuri nevyksta jokiame žemėlapyje. Apie tą akimirką, kai Tavo susikurtos iliuzijos subyra ir lieki stovėti priešais nuogą tikrovę. Kaip po labai ryškaus sapno, kurį norisi sugrąžinti, bet nebegali.
Skaitydama galvojau apie tai, kokią didelę galią turi mūsų protas. Mes galime būti vidury chaoso, bet jei viduje yra ryšys su savo vertybėmis ar tikėjimu – išorinis pasaulis nustoja gąsdinti. Gebėjimas vienoje akimirkoje sutalpinti viską: ir savo praeitį, ir svajones, ir šitą sniegą už lango – yra didžiausia laisvė.
Hesė labai taikliai pagauna tą jausmą, kai ieškai kažko didingo, o galiausiai supranti, kad visa kelionė tebuvo sugrįžimas į savo paties centrą.
Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.
