Gruodį skaičiau

Axel Munthe „Knyga apie San Mikelę“
Dievai visas gėrybes parduoda tikrąja kaina, yra pasakęs vienas senovės poetas. Jis būtų galėjęs pridurti, kad pačias verčiausias jie parduoda pigiausiai. Viskas, kas mums tikrai naudinga – nebrangu; tik už tai, be ko galima apsieiti, mokam didelius pinigus. Kas tikrai gražu – išvis neparduodama; visa tai nemirtingieji dievai mums duoda veltui. Nemokamai galima gėrėtis saulėtekiais ir saulėlydžiais, danguje plaukiančiais debesėliais, giriomis ir laukais, nuostabia jūra. Dykai mums čiulba paukščiai, veltui galim prisiskinti pakelėj lauko gėlių ir įeiti į žvaigždėtą Nakties menę. Vargšas miega geriau negu turtuolis. Paprastas maistas ilgainiui pasidaro skanesnis negu įmantrūs patiekalai Rico restorane. Pasitenkinimas ir sielos ramybė geriau mėgsta kaimo pirkelę negu ištaigingus miesto rūmus. Keletas bičiulių, nedaug, labai nedaug knygų ir šuo – štai ir viskas, ko reikia žmogui, kol jis turi pats save.

Daphne du Maurier „Mano pusseserė Reičel“
Mėgstu tylą, kai svečiai išeina. Kėdės sustumtos, pagalvės išmėtytos, visi kalba, jog žmonės gerai praleido laiką. Bet grįžti į ištuštėjusį kambarį visada malonu, kai viskas baigiasi, kai galima atsipalaiduoti ir pasakyti: štai ir vėl mes vieni. Florencijoje Embrouzas ne sykį man sakė, kad verta kiek panuobodžiauti svečių draugijoje dėl to malonumo, kurį suteiks jų išėjimas.

Knut Hamsun „Misterijos“
Aš nedrabstau purvais visų didžių žmonių, bet ir nevertinu žmogaus didumo pagal jo sukelto sambrūzdžio mastą, vertinu savaip, pagal savo menko protelio nuožiūrą, remdamasis savo dvasios gebėjimu skirti grūdus nuo pelų. Kitaip tariant, vertinu pagal prieskonį, kurį mano burnoje palieka jo veikla. Tai joks pasipūtimas, tik mano sielos subjektyvios logikos išraiška. Ne taip svarbu sukelti sambrūzdį, pasiekti, kad Heivogo savivaldybėje prie Lilesando Kingo psalmes išstumtų Lanstado giesmės. Niekas nepasikeis, jei sukelsi triukšmelį tarp būrio advokatų, žurnalistų ar Galilėjos žvejų arba išleisi veikalą apie Napoleono petit. Svarbu paveikti ir išauklėti valdžią, išrinktuosiuos ir iškiliuosius, viešpačius, didžiuosius, Kajafą, Pilotą ir imperatorių. Kas iš to, kad sujudinsi prastuomenę, jei vis tiek būsi prikaltas prie kryžiaus?

Lewis Caroll „Alisa stebuklų šalyje ir veidrodžio karalystėje“
Kaip matote, Alisa, per trumpą laiką patyrusi tiek nuostabių dalykų, pradėjo tikėti, kad iš tikrųjų nedaug kas yra neįmanoma.
***
– Aš… aš, pone, tikrai nė nežinau, kas dabar esu… žinau tik, kas aš buvau, kai šiandien rytą atsikėliau, bet, man rodos, po to daug kartų keičiausi.

August Strindberg „Pamišėlio išpažintis“
Kas yra koketė? Moteris, kuri siūlo. Koketavimas yra siūlymas. Nieko daugiau.
O pavydas? Baimė netekti to, kas brangiausia… O pavyduolis? Paikšis, juokingas žmogus, nes nesutinka prarasti to, kas jam brangiausia!

Bruno Schulz „Cinamoninės krautuvės“
Staiga pajutusios, kad pasidarė karšta, jos atidarydavo langą ir, nekantriai laukdamos savo vienišumo pabaigos, pasiilgusios svetimų veidų, tikėdavosi pamatyti bent jau bevardį nakties veidą, prisispaudusį prie lango. Vėduodavosi įkaitusius savo skruostus priešais užuolaidomis kopiančią žiemos naktį – atsidengdavo liepsnojančias iškirptes, pagautos neapykantos sau, pasiryžusios varžytis dėl to pjeró, jeigu nakties tamsus dvelkimas jį atpūstų prie lango. Ak! kiek nedaug joms reikėjo iš tikrovės. Jos viską turėjo savyje, jos visko turėjo savyje su kaupu. Ak! joms būtų pakakę pjuvenų prikimšto pjeró, dviejų trijų žodžių, kurių seniai laukė norėdamos pulti į savo vaidmenį, kuris jau seniai išmoktas, jau seniai veržiasi į lūpas, sklidinas saldžios ir baisios širdgėlos, užvaldo negailestingai, lyg tie romano puslapiai, naktimis ryjami kartu su ašaromis, riedančiomis per išraudusius skruostus.

Anna Gavalda „Aš mylėjau“
Tikėti, kad prisišvartavai – spąstų spąstai. Apsisprendžiate, paimate kreditą, įsipareigojate, šiek tiek rizikuojate. Nusiperkate namą, suguldote kūdikius rausvuose nuo grindų iki lubų kambariuose ir miegate apsikabinę visą naktį. Kiti žavisi šita… Kaip čia sakoma? Šita darna. Taigi, kaip tik taip sakoma, kai kupėjote laime. Ar kai buvote bent šiek tiek laimingi…

Salman Rushdie „Klounas Šalimaras“
Ištikus tragedijai stebiesi, kad pasaulis nesubyra. Kai vyrai mus paliko, tikėjomės, kad Žemė nustos suktis ir mes visi nuplauksime į kosmosą, tikėjomės tylos, pagarbos, bet automobiliams nesvarbu, ko reikia širdžiai, reklamų stendams nesvarbu, viskas vyksta toliau. Už mylios į rytus atidarytas naujas restoranas, moterys šoka ant baro, o prašmatnūs vyrukai staugia iš geismo. Geismas niekur nedingo, žinoma, mieloji, valdžia tebėra, sandoriai sudaromi, rankos spaudžiamos ir rankos išsukamos, laimėtojai ir pralaimėtojai amžini, mieloji, šunys tebevedžiojami, net mūsų kvartale šunys kas rytą praeina pro nusikaltimo vietą, šunims nerūpi, jie bidzena toliau.

Hits: 2