Grindys ir varnėnai

Mane visą laiką laiko nutvėrusi nuojauta, kad viskas tik gerėja, ir kiekviena diena knibžda šio fakto įrodymais.

Pavyzdžiui, penktadienį buvo Liūdni slibinai, ir jau visiškai ne taip, kaip kadaise Džem‘pub‘e, kai išgirdau juos pirmąsyk – dabar visos dainos traukiamos sutartinai kartu, trepsima dar nuoširdžiau ir, pasak geriausiai mano skonį išmanančio lastefemo, jie yra penkta mėgstamiausia mano grupė pasaulyje! Kaip lietuviams, aš sakyčiau, visai neblogai, turint omeny, kad tautiečių muzikos klausau ypač retai, o ir dainuojamąja poezija šiaip ypatingai nesižaviu, nu bet Slibinukai man taip limpa, kad nežinau…

Paskui šeštadienį supratau, kad vakarykščiai šokiai buvo tik repeticija, nes šventėm Balandines (balandžio mėnesį gimusius prašom…), ir jau vėl su gyva muzika. Aš absoliučiai kitaip (mažiau nuoširdžiai) šoku pagal įrašus. Tai žodžiu. Grindys įlūžo. Paskui vėl. Ir vėl. Fantastiškas vakarėlis! (ačiū visiems ūsuočiams)

O sekmadienį buvo taip nerealiai šalta, vėjas pūtė kaip pašėlęs, galvojau, kad gal tik ten, kur šventėm, pasirodo – ne, Kaune irgi tas pats, mylimasis kalbina važiuot į sodybėlę, sakau – ką Tu, sustirsiu mirtinai, nu bet įkalbėjo, o ten gi – ką Tu pasakysi! – kažkokia gero oro oazė! Striukes, pirštines ir šalikus – šalin, rankoves pasiraitojus markstausi prieš saulytę… Pasaka.

Nu vakar ten šiaip garderobo pildymo džiaugsmai buvo apnikę, o šiandien iš pačio ryto su šunyte sodan susiruošėm (nepainioti: sodybėlė – mūsų, sodas – močiutės). Ten gi prieš gerą mėnesiuką inkilus įkėlėm – ir jau čirškia, švilpauja, plazdena! Išsinešiau foteliuką saulėkaiton, galvoju paskaitysiu, bet kad vis dėmesį traukia tai varnėnai šnekučiuodamiesi, tai kieliukės, vabaliukus lesinėdamos. Prisiminiau kažkurios knygos veikėją, kuris į senatvę visai nupušo ir užsidaręs su paukščiais kambary gyveno, tai kuo toliau, tuo geriau imu jį suprasti. Nes tie plunksnuočiai tikrai turi kažką tokio.

Tai va. Šitaip ir gerėja.