Gianrico Carofiglio: Trečia valanda ryto

– Nustatyti kada neįmanoma. Tai nėra joks netikėtas įtrūkis ir tęsiasi laike, tarsi nepastebimai slystant nuošliaužai. Pokytį pastebi tik po daugelio metų. Bergždžiai apkrauni save dalykais, turiu galvoje, daiktais, įsipareigojimais ir santykiais, ir visa tai nematomais siūlais apraizgo tave it voratinklis, diena iš dienos veržia vis stipriau ir stipriau.
<..>
– Jei žmogus tai suvokia, kodėl nebando išsilaisvinti?
– Būtent čia ir slypi spąstai. Tu žinai, kad didžiąją laiko dalį švaistai nereikšmingiems dalykams, ir vis tiek nepajėgi ištrūkti.

Pernai atostogavau Baryje, o skaitymo metus pradėjau iš šio miesto kilusio autoriaus romanu. Šiltu, jautriu, iki graudulio nuoširdžiu. Būtent tas nuoširdumas, be jokio maivymosi ar įmantrių literatūrinių reveransų papasakota istorija ir sužavėjo.

Dėl ligos Antonijus yra priverstas atsisakyti tam tikrų gyvenimo malonumų, bet atėjus pilnametystei būtent diagnozė tampa pretekstu dvi paras praleisti su tėčiu, su kuriuo po tėvų skyrybų artimo ryšio vaikinas neturėjo. Marselyje dienas ir naktis leisdami tėvas ir sūnus išsikalba už visą prarastą laiką. Paaiškėja, kad nemažą dalį tėčio poelgių vaikinas interpretavo klaidingai – ką mes iš tiesų dažnai darome, neturėdami pakankamai informacijos. Sužinojus tiesų užplūsta nepaprastas švelnumo jausmas.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.