Freida McFadden: Tarnaitė

Naktį sunku užmigti.
Kalėjime visada miegi atmerktomis akimis. Jei aplink kas nors dėtųsi, verčiau žinoti. Iš kalėjimo išėjau, bet įprotis liko. Iš pradžių gavusi tikrą lovą kurį laiką miegojau puikiai, bet dabar senoji nemiga grįžo. Nepakeliama tvankuma kambaryje irgi nepadeda. Galbūt pavyktų užsnūsti užliūliuotai televizoriaus. Garsas primintų naktinį kalėjimo triukšmą.

Dalyvavimo Knygų klube privalumas – kartais gauni į rankas ir jautiesi įsipareigojusi perskaityti knygą, kurios šiaip kasdienybėje niekada nebūtum pasirinkusi. Bet kartu tai ir dalyvavimo Knygų klube trūkumas. Nes tikrai esu atradusi daug nuostabių autorių ir jų kūrinių, bet kartais tenka gaišti laiką tuščiam popsui. Tokiam, kaip Freidos McFadden „Tarnaitė”.

Anksčiau skaitėme Colleen Hoover „Veritę„ – na, ten bent jau gylio ir intrigos buvo, „Tarnaitė” gi – kaip prastas šios perdirbinys: abiejų knygų pagrindinės veikėjos – skurdžios vargšelės – apsigyvena prabangiuose namuose, abiejuose visi veikėjai – tik gražuolės ir gražuoliai, vyrai pasakiškai nuostabūs, o jų žmonoms kažkas negerai, tos žmonos netgi abiejose knygose bandė nužudyti savo vaikus, bet paskui paaiškėja… nebepasakosiu, bet viskas abiejose klostosi panašiai.

Žodžiu, knyga nepatiko, tokia banali ir slegianti, apie antros dalies skaitymą net nesvarstau, nes jau iš pirmosios dalies pabaigos galiu pasakyti, kas bus toliau.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 5.