Elizabeth Gilbert: Pasižadėję
Šiuolaikiniame industriniame Vakarų pasaulyje, iš kurio atvykau, žmogus, su kuriuo nusprendi susituokti, yra galbūt vienintelis akivaizdžiausias tavo asmenybės atspindys. Sutuoktinis tampa veidrodžiu, atspindinčiu pasauliui tavo emocinę individualybę. Sutuoktinio pasirinkimas – labai asmeniškas dalykas, jis aiškiai parodo kitiems, kas esi iš tikrųjų. Tad jei bet kurios šiuolaikinės vakarietės moters pasiteirausite, kaip ir kada ji susipažino su savo vyru, kodėl jį įsimylėjo, galite būti tikri, kad išgirsite išsamų, sudėtingą ir labai asmenišką pasakojimą, kurį toji moteris, nagrinėdama savo patyrimus, bus ne tik rūpestingai parengusi, bet ir įsiminusi, perpratusi ir kruopščiai patikrinusi. Be to, ji viską išklos ganėtinai atvirai – net jei esate visiškai nepažįstamas žmogus. Iš tikrųjų metams bėgant supratau, kad klausimas „Kaip susipažinote su savo vyru?“ bendraujant labiausiai padeda pralaužti ledus. Iš patirties žinau, kad net nesvarbu, ar moters santuoka buvo laiminga, ar virto katastrofa: ji vis tiek liks svarbus, gal net svarbiausias jos emocinės būklės liudytojas.
Aišku, skaičiau todėl, kad rašytoja – Valgyk, melskis mylėk, mane nepaprastai sužavėjusio kūrinio, autorė, bei kad Pasižadėję – savotiškas tos knygos tęsinys. Nors ne visai. Joje memuarinių puslapių yra mažiau, nei lyginamosios ir tiriamosios analizės santuokos, vedybinio gyvenimo ir apskritai žmonių tarpusavio santykių tema. Apžvelgiama šios tematikos istorinė perspektyva, kultūriniai skirtumai, visuomenės nuomonės ir požiūrio pokyčiai, viską perteikiant per asmeninės patirties prizmę, kuri visgi paverčia knygą ne sausu moksliniu skaitalu, o nepaprastai gyvu ir neįtikėtinai įtraukiančiu kūriniu, perskaitomu kone per vieną dieną – na, galbūt čia daug lemiantys veiksnys yra ir tai, kad beveik visais aptartais aspektais mano nuomonė sutampa su autorės.
Kad ir koks likimas laukia tos pačios lyties asmenų santuokos, kad ir kada ji bus, esu įsitikinusi, jog būsimoms kartoms tai, kad apskritai ginčijamės šia tema, atrodys juokinga, tiesiog komedija – lygiai taip pat, kaip dabar atrodo absurdiška tai, kad anglų valstiečiui kadaise buvo griežtai draudžiama tuoktis su ne jo aplinkos moterimi arba baltajam Amerikos piliečiui vesti „malajiečių rasės“ atstovę. Taigi galime daryti galutinę išvadą, kad artėja laikas, kai homoseksualių žmonių santuoka bus įteisinta, nes vedybos Vakarų pasaulyje per pastaruosius kelis šimtmečius – lėtai, bet nenumaldomai – krypsta vis didesnio asmeninio privatumo, teisingumo, pagarbos dviem artimiems žmonėms ir teisės rinktis linkme.
Priešingai nei atrodo pažvelgus į knygos viršelį (kuris gali sudaryti įspūdį, kad laikai rankose saldų banalų moterišką atostogų meilės romaną), tai nėra grožinės literatūros kūrinys. Elizabeth Gilbert ir toliau keliauja po pasaulį, susitinka su įvairių kultūrų moterimis ir vyrais, domisi jų požiūriu į santuokos institutą, atvirai ir jautriai perteikia savo šeimos, o ypač moteriškosios jos linijos, gyvenimišką patirtį santykyje su vedybomis, ieško savo atsakymų į svarbius klausimus, o ypač pagrindinį, tiesiog egzistencinę knygos ašį – „Tekėti ar netekėti?“. Pasufleruoti, kuo baigiasi kūrinys?
Paprastai tariant, man to vyro nereikia taip, kaip per amžius moterims reikėdavo vyrų. Man nereikia, kad mane fiziškai apgintų, nes gyvenu vienoje iš saugiausių bendruomenių Žemėje. Nereikia, kad vyras remtų finansiškai, nes visada pati užsidirbdavau duonai. Nereikia, kad jis praplėstų mano giminių ratą, net turiu daug draugių, kaimynių ir savo šeimą. Man nereikia, kad Felipė suteiktų svarbų „ištekėjusios moters“ statusą, nes mano kultūroje gerbiamos netekėjusios moterys. <…> Tad kokia peršasi išvada? Kam man apskritai reikalingas vyras? Jis reikalingas tik todėl, kad jį dievinu, nes to vyro draugijoje jaučiuosi maloniai bei jaukiai ir todėl, kaip kartą pasakė vienos draugės senelis, kad „kartais gyventi vienam per sunku; kartais gyventi vienam per gerai“.
272 puslapiai apie santuoką, įdomūs novatoriškomis įžvalgomis.
Hits: 0