Elgiuosi taip, kaip noriu jaustis: mažos veiksmingos apgaulės

pretend.jpgVienas iš paprasčiausių psichologijos apibrėžimų teigia, kad tai yra mokslas apie žmogaus jausmus, mintis ir elgesį. Būtent tokia eiliškumo tvarka mes esame linkę aiškinti įvykius kalbėdami apie priežastis bei pasekmes. Na aš pasijutau blogai, pagalvojau, kad gal man čia kokia liga, ir nuėjau pas gydytoją. Jausmai lėmė mintis, o šios – elgesį. Įsivaizduok atvirkštinį variantą: tiesiog šiaip nuėjau pas gydytoją, jis man pasakė kažką, dėl ko aš pagalvojau, kad sergu, ir tada iš tiesų pajutau kūne kažkokius keistus skausmus. Gerai, kad laiku nuėjau pasitikrinti!

Iš tiesų žmogus per daug sudėtinga būtybė, kad galima būtų tiksliai įvardinti, kas yra ko priežastis. Norint būti laimingu, galima pradėt nuo bet ko: jausmų, minčių ar elgesio. Apie tai, kaip mūsų mąstymas įtakoja sėkmę gyvenime, jau esu kalbėjusi. Šiandien apie tai, kaip sąmoningai modifikuodami savo elgesį galim pakeisti savijautą.

Žmogaus kūnas yra mechanizmas, veikiantis smegenims perduodamų signalų ir jų grįžtamojo ryšio pagrindu. Mūsų oda pašiurpsta, kūno plaukeliai pasišiaušia, taip duodamas signalas, kad šalta. Tai suvokę sakome: oi, kaip vėsu, uždarykite langą. Na, odos reakcijų sąmoningai kontroliuoti taip greit neišmoksime, tačiau reguliuoti savijautą mažumėlę apgaudinėjant kūną savo naudai – kodėl gi ne?

Štai paprasčiausias triukas, labai efektyvus, dažnai jį naudoju įtampai sumažinti. Ką veikiame, kai esame visiškai atsipalaidavę? Žiovaujame. Nebūtinai dėl nuobodulio ar miego trūkumo, tačiau tai darome tik tuomet, kai baisiai kažkuo nesirūpiname. Ir štai atvirkštinė situacija: mūsų laukia svarbus pokalbis su šefu arba dėl naujo darbo, lemiamas egzaminas ar pirmas pasimatymas su svajonių persona. Dėl įtampos raumenys nenatūraliai susitraukę, dantys tvirčiau sukąsti, širdis tankiau plaka, pila prakaitas. Ir tada mes nusižiovaujam. Aaaa… Smegenys suklūsta – įtampos nebėra? Galima atleisti įtampos vadeles. Taip pat veikia gilus atodūsis. Na toks, koks būna, kai stresą kėlęs įvykis jau itin sėkmingai praėjęs. Ūūūūū… Žiovulys ir atodūsiai padeda kūnui atsipalaiduoti, ir taip mes pasiekiame geresnių rezultatų mums svarbių įvykių metu. Puiku! P.S. Jei žiovausi ne prieš, o svarbaus pokalbio su šefu metu, manęs dėl pasekmių nekaltink…

Kitam efektui esu girdėjusi nemažai pavyzdžių: kai negraži (net netvarkinga) mergina sulaukia stebėtinos vaikinų dėmesio dozės, ir žavios pavydžios konkurentės suka galvas: kaip jai tai pavyksta? Ogi keičiant elgesį. Vaikščiok kaip gražuolė, šnekėk kaip gražuolė, žvelk kaip gražuolė, ir aplinkiniai patikės, kad Tu tokia esi! Skamba kvailokai ir naiviai, bet keisčiausia yra tai, kad veikia! Aišku, paskui jau vaikinai pamatys, kad Tavo ir siela, ir širdis, ir visa kita yra gražu, bet pirminiam dėmesiui patraukti ypač svarbus yra elgesys. Lygiai taip pat elgesiu galima įtikinti žmones, kad pasitiki savim, nors taip ir toli gražu nėra. Tiesiog elkis kaip savim pasitikintis asmuo!

Žinoma, tam, kad įtikinamai suvaidintume pasirinktus vaidmenis, reikia pastangų ir pasiruošimo. Čia gali padėti saviįtaiga bei daug darbo prieš veidrodį. Gražūs, savimi pasitikintys, atsipalaidavę, laimingi žmonės laiko galvą aukštai, pečius nuleistus, nugarą tiesiai  (tačiau nesukelia dirbtinos raumenų įtampos), šypsosi akimis ir nebijo gestikuliuoti savo gražiomis rankomis. Paprasta. Ypač kai išmoksti ir įpranti. Kai kiti patiki, kad esi toks, kokio elgesį imituoji, pradeda su Tavim atitinkamai elgtis. Kitų elgesys įtakoja mūsų savijautą. Ir taip mes iš tiesų tampame tokiais, kokiais norime būti.

Facebook komentarai
Kokia tavo reakcija?
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0

Hits: 0

Prisijunkite prie diskusijos ir pasakykite mums savo nuomonę.

eNyu
2008 02 06 | 11:59

Taip, ir aš tą seniai pastebėjau, kad kai jaudinuosi žiovauju. Taip tarsi pasakydamas aplinkai ir pačiam sau “aš visai nesijaudinu”. Keista, kad tiksli žiovulio priežastis kaip ir nėra nustatyta. Vienas iš realesnių variantų man visada atrodė deguonies trūkumas, tačiau jis irgi nepatvirtintas moksliškai.
Ir dar tas fenomenas, kad žiovulys yra užkrečiamas. Net ir šimpanzės užsikrečia.:)

Ausra
2008 02 06 | 12:55

Savo BLOGe as kartais irgi pasamprotauju apie tai, ka mes patys sau galime iteigti, kas yra laime, ikeliu kitu mintis. Idomios temos, idomu man ir cia buvo paskaityti 😉

Jei bus idomu, paskaitykit:

Kaip nepamirsti buti laimingam:
http://lt-de-love.blogspot.com/2007/09/kaip-nepamirti-bti-laimingam.html

Ar tu zinojai? http://lt-de-love.blogspot.com/2007/10/ar-tu-inojai.html

Kaip prisijaukinti meile: http://lt-de-love.blogspot.com/2007/10/kaip-prisijaukinti-meil.html
Ir aisku, ivairiu kitu irasu 😉

Salomėja
2008 02 06 | 16:52

Ne į temą. Kodėl vos įpratus naudotis rss, aš jau pražiopsojau 3 tavo rašinius, nes man niekas nerodė, kad jie yra? Gerai, kad seni įpročiai asmeniškai lankytis nedingo.

eNyu
2008 02 06 | 19:28

Man irgi į rss neatėjo. Bent kol kas. Taip yra su kai kurių žmonių įrašais, kad žiauriai užvėluoja. Mano paties irgi nevisai laiku pasirodo.

Chionsas
2008 02 06 | 20:28

o man į RSS jau ne pirmą kartą ateina su sugadintais lietuviškais simboliais =/
PinkCity reikia techninės pagalbos =)

Laura
2008 02 06 | 21:40

Va, man irgi neatėjo į RSS’ą. Pamačiau Salomėją darbe tavo blogą skaitant ir susimąsčiau, kad gal visgi nedarai sirgimo pertraukėlės. Pasirodo, iš tikrųjų 🙂

PinkCity
2008 02 07 | 7:48

Jūs visiškai teisūs – tituliniame puslapyje paspaudus mano blogo prenumeratą, rodo ne ką nors gero, o visokias klaidas. Teks prašyt vyrų programuotojų pagalbos.

Salomėja
2008 02 07 | 16:08

Na štai:) Rss atsigavo.

PinkCity
2008 02 07 | 16:20

Kur tik Arvydas savo programuotojišką ranką pridės…

angelake
2008 02 14 | 9:31

aha, mažyčiai vaidmenys kartais tikrai praskaidriną dieną:
per egzaminą – apsimetu protinga, per pasimatymą – graži,
ant scenos – iš viso pasirodau tokia, kokia nesu ..
užtai kaip smagu 🙂

p.s. dėkui už sveikinimus su 02.14 😉

Palikti atsakymą