Dorota Suwalska: Juodieji ežerai. Magdos dienoraštis

Pradėjome, atsirinkdamos, pasak ponios Maikos, „raktinius žodžius”, t.y. tuos, kuriais aš išreiškiu svarbiausias savo problemas. Vienas tų žodžių, be abejo, „nerimas”.
– Ar mes tą žodį visai ištrinsime… iš mano gyvenimo? – paklausiau.
– Ištrinti neįmanoma. Tai būtų dirbtina, neveiksminga ir galbūt kenksminga, tu lyg prarastum dalį savęs. Bet redaguoti reikia. Tik švelniai, kad rastum kitą, gerąją medalio pusę, pamatytum kitu rakursu, paverstum savo kančią sau parankia, – kalbėjo ponia Maika, siūlydama man „sinonimų terapiją”. Vietoj „nerimo” – „rūpestis”, vietoj „nerimauti” – „rūpintis”.

Ši knyga pateko į mano rankas visai atsitiktinai, be jokių rekomendacijų. Nieko nebuvau girdėjusi nei apie autorę, nei apie jos kūrybą. Galbūt sudomino faktas, kad 2016 m. romanas pelnė Lenkijos Metų knygos apdovanojimą.

Paauglė dienoraščio stiliumi pasakoja apie savo kasdienybę, kupiną audringų emocijų, nesutarimų su mama ir asmeninių dramų. Vis laukiau, į ką tai išsivystys, kas čia bus tokio intriguojančio, ir iš dalies romaną pabaigiau skaityti tik todėl, kad tai buvo viena iš knygų, išsivežtų atostogoms svetur, ir turėjau tik du pasirinkimus: arba nieko neskaityti (nes visa kita buvau perskaičiusi), arba skaityti tai.

Na, galbūt ta lauktoji intriga buvo paauglės liga – iš esmės rašytoja ir yra giriama už tai, kad drįso paliesti šią jautrią ir nedažnai literatūroje gvildenamą temą. Bet šiaip romanas tikrai manęs nesužavėjo.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 6.