Dainius Kinderis: Atgal į Afriką

Dainius Kinderis Atgal į AfrikąKelios miniatiūrinės iš purvo drėbtos trobelės ir rusenantis laužas vidury kiemo nukėlė mane į tolimą praeitį. Mėnulio šviesa – vienintelė jų elektra, vandenį maistui ir praustis užsivirina ant laužo. Šios žavios ir archajiškos stovyklavietės šeimininkas gyvena mažame namelyje kartu su savo augintiniais balandžiais. Beveik pusę kambario užėmė kieta lova; ją jis užleido man, o pats atsigulė ant dar kietesnės žemės.

Kadangi tai knyga apie kelionę po Afriką, rašoma mėgėjišku stiliumi be pretenzijų į rašytojiškumą, noriu nenoriu lyginu ją su Aukštakalnytės Mama Afrika. Visiškai priešingi įspūdžiai! Žinoma, didžiausi skirtumai ryškėja ne todėl, kad Eglė aprašo rytinę, o Dainius – vakarinę Afrikos pakrantę. Aukštakalnytė juodajame žemyne gyveno ne vienerius metus, finansine padėtimi nesiskundė, todėl prabangiausiais džipais ir apsiginklavusi tokia fototechnika, kad net BBC žurnalistai stebėjosi, kokios televizijos konkurentai čia šalia sukinėjasi, tyrinėjo vietinių genčių gyvenimą, dalyvavo jų šventėse ir ritualuose, į kuriuos ne dažnas baltasis gali pakliūti. Tuo tarpu Dainiaus tikslas buvo autostopu nukeliauti nuo Maroko iki PAR, ir susidarė įspūdis, jog daugiausia laiko jis praleisdavo eidamas keliu, ginčydamasis muitinėse arba laukdamas vizos ambasadose.

Čia karaliauja džiunglių drambliai, virš upių sklando pelikanai, čia gorilų ir Tarzano teritorija. Čia krauju aplaistytos deimantų kasyklos, Atlanto horizonte lyg šaltosios ugnelės liepsnojantys naftos telkiniai, kraupūs nesibaigiantys karai ir brutalus valdymas, sėjantis kaukoles ir kapinynus. Čia ginklo teisė, džiunglių įstatymai ir geležinės rankos valdžia. Centrinės Afrikos keliai su išmuštomis molio duobėmis ir nuvirtusių medžių užtvaromis mažiausiai praminti. Čia mažai tiltų, bet daug upių, mažai kelių, bet daug kliūčių.

Pripažįstu, knygos autorius – nepaprastai drąsus jaunuolis, įveikęs save šimtus kartų, tikrai pavydžiu jam vidinės stiprybės. Bet po jo aprašyto Centrinės Afrikos gyvenimo man praėjo noras kadanors ten apsilankyti. Nežmoniška korupcija kiekviename žingsnyje, nuolatinis ką-man-padovanosi, besivelkantis paskui kiekvieną baltąjį žmogų, pulkai vaikų, apmėtančių turistus akmenimis, vagys, plėšikai, šimtai biurokratinių kliūčių gauti vizas… Aš suprantu, kad turistai visur permoka už prekes ir paslaugas, lyginant su vietiniais gyventojais, bet kai keliautojai yra Tavo duona, stengiesi su jais elgtis maloniai ir geranoriškai, o ne piktai ir priešiškai. Nesiginčysiu, kad Afrikos istorija turi už ką būti „dėkinga“ baltiesiems, bet jei šiaurinė musulmoniška žemyno dalis svetingai priima keliautojus, man mieliau tyrinėti jos autentiškumą.

Dar prieš parą Namibijoje kaitino saulė, o Rygoje išvydau sniegu nuklotą kelią. Vilkėti tik žalius marškinėlius su užrašu Lithuania buvo per šalta. Apsigobiau lietuviška trispalve. Netrukus buvau šiltame tautiečio automobilyje, netrukus išvydau ant aukšto stiebo pasienyje plevėsuojančią trispalvę.
Lietuva.
Grįžau.

272 įdomūs, įtraukiantys ir gausiai iliustruoti puslapiai, dar labiau pakurstę aistrą kelionėms.

Facebook komentarai
Kokia tavo reakcija?
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0

Hits: 1

7 Komentarai

Prisijunkite prie diskusijos ir pasakykite mums savo nuomonę.

Salomėja
2010 06 04 | 13:16

“Bet po jo aprašyto Centrinės Afrikos gyvenimo man praėjo noras kadanors ten apsilankyti. Nežmoniška korupcija kiekviename žingsnyje, nuolatinis ką-man-padovanosi, besivelkantis paskui kiekvieną baltąjį žmogų, pulkai vaikų, apmėtančių turistus akmenimis, vagys, plėšikai, šimtai biurokratinių kliūčių gauti vizas…” o mane kaip tik dėl šitų dalykų traukia. Aš nenormali? Vos prisiverčiu skaityti knygas apie keliones, bet skaitau “afrikietiškas” nusiteikčiau. Vistiek gi kada nors teks ton Afrikon nusigrūst.

PinkCity
2010 06 04 | 13:28

Na, aš nesu iš tų, kurie vyksta į kitą pasaulio kraštą vien tam, kad pagulėtų saugiai nuo vietinių aptvertame viešbutyje ir matytų tik žydrą jūros (baseino) vandenėlį bei besišypsantį aptarnaujantį personalą; sutinkami vietiniai žmonės, jų gyvenimo būdo pažinimas yra įdomiausia kelionių dalis, bet bėgti nuo tų vietinių iš baimės neatrodo labai smagu…

Eglė (wr)
2010 06 04 | 14:08

O esi skaičiusi Karen Blixen „Iš Afrikos“? Man visai mielai susiskaitė

PinkCity
2010 06 04 | 14:13

Ne, dar nesu. Ačiū už rekomendaciją!

Salomėja
2010 06 04 | 15:01

Dar ir šią gali pamėgint http://www.salomeja.eu/paskutine-skaityta-18374/ . Savotiška patirti Nigerijoje.

PinkCity
2010 06 04 | 15:15

Aga, būtent Nigerija Kinderio ir aprašoma baisiausiai. Kaip koks košmaras. Įtraukiau į būsimų skaitinių sąrašą, dėkui.

Birute
2012 02 20 | 14:44

Nereali knyga 🙂 Nuomone pakeliauti Afrika aprasytu marsrutu keitesi kas keli puslapiai (keliausiu – niekada ten nekeliausiu). O citatos “Don’t give up – miracle is on your way” manau ilgai nepamirsiu 🙂

Palikti atsakymą