Šitie saulės blyksniai su vasariška šiluma spalio vidury dar labiau sumaišo protą, kurį ir taip jaukia keisti laiko vinguriavimai. Nors sakoma, kad daiktai laikini, kad reikia stengtis dėl kitų dalykų, visgi aš…

O tie sapnų valdovai, apie kuriuos užsiminiau vakarykščiame įraše, liepė man pagaminti sūnui laivų, matyt gėdindami mane už tai, kad jis nė vieno žaislinio (anei tikro, beje) laivo neturi savo transporto priemonių…

Šitas amžinas lietus, ir balos, ir sutemos, ir niūruma, ir kalendorius, reikalaujantis nupuošti namus, nukabinti girliandas, atsargiai iki konteinerio nunešti eglių šakas ir jausti, kad jau vėl nebe šventės, kad jau dienos…

Kartais pasvarstau, kad jei norėčiau kažkur emigruoti, tai būtinai ten, kur šilta, kur amžina vasara, saulė ir jūra. Į jokias anglijas ar norvegijas nesinori nė kojos kelti (aš ten niekad ir nebuvau,…

Toks lengvumas pagauna įbridus vienatvėn iki kelių, tarsi įsisupčiau į šimtus kvadratinių metrų perregimų plėvesuojančių užuolaidų – šios sugeba tarp sparnų sulaikyti vėją, jo nepridusindamos, sugeria spindulius, išsklaido šviesą, užtveria kelią beprasmybei…

Nė nepastebėjau, kaip prabėgo vasara. Ne dėl to, kad jos nebuvo, juk ir jūra, ir fontanai, ir kava lauko terasose, ir avietės, uodai, pavėsio paieškos, rožių žydėjimas, meletos klyksmai sodyboje, viskas vyko,…

Spengiantis karštis tvinkčioja tirštai balzganame ore, ir paukščiai ima lėčiau sparnais mosuoti, tarsi jiems tektų irtis per tankesnę erdvę, retkarčiais pavienių debesų purslais apsitaškant, o aš tyliu, nes atokaitoje saugau saldžiausią angelų…

Toks aiškiai juntamas sąmoningėjimas, tarsi visu svoriu besiveriančios pilnavidurės bijūnų galvos, artimos savo kvapu, tobulos savo forma, jaukios, nes čia pat, po langais, kaip arbata, žemuogės, vėjo malūnėliai, vaikystės prisiminimai, rytinės ūkanos,…