Loading posts...
  • Henry David Thoreau: Voldenas, arba gyvenimas miške

    Manau, kad mes galime kur kas labiau pasitikėti gyvenimu. Galime tiek pat mažiau rūpintis savimi, kiek nuoširdžiai rūpinamės kitais. Gamta taip pat gerai pritaikyta mūsų silpnumui kaip ir mūsų jėgai. Nuolatinis nerimas…

  • Tea Obreht: Tigro žmona

    Mano mama sako, kad baimė ir skausmas praeina labai staigiai, o po to mes prisimename ne juos pačius, o tik jų idėją – šit kodėl, jos nuomone, moterys ryžtasi gimdyti daugiau nei…

  • Jerzy Pilch: Kiti malonumai

    Mums, seniems pasileidėliams, nėra ko slėpti: rytą Kohoutekas kopė palėpėn itin rūgščiu veidu. Kohouteką apskritai būtų galima pavadinti žmogumi rūgščiu veidu, tačiau šį kartą jo rūgštus veidas buvo ypač rūgštus. Ką besakytum,…

  • Adam Johnson: Našlaičių prižiūrėtojo sūnus

    – Pas mus, – tarė, – visos istorijos tikros. Jei valdžia paskelbtų valstietį esant muzikos virtuozu, visi turėtų pradėti jį vadinti maestro. O jam, jeigu nekvailas, derėtų slapčia pradėti mokytis skambinti pianinu.…

  • Marina Stepnova: Lazario moterys

    Tai buvo laimė, laimė, apie kurią niekas nenori svajoti, nes niekas netiki, kad ji tokia virtuvinė ir paprasta. Romanas apie XX a. Rusijoje gyvenančią giminę ir jos šeimos narių istorijas, neišvengiamai persipinančias…

  • William Faulkner: Jeruzale, jeigu tave užmirščiau

    …gal visąlaik manei, kad paskutinę akimirką galėsi truktelti vadžias, galėsi kažką išgelbėti, o gal ir ne, bet ta akimirka ateina ir jau žinai, kad negali, žinai, kad visada žinojai, jog negalėsi, ir…

  • Julian Barnes: Pabaigos jausmas

    Mes gyvename laike – jis mus turi ir jis mus kuria – bet aš niekada nesijaučiau gerai jį suprantąs. Nekalbu čia apie teorijas, aiškinančias, kaip jis išsilenkia ir grįžta atgal ar egzistuoja…

  • Stanislavas Lemas: Soliaris

    Tam tikrą laiką buvo populiari (uoliai laikraščių skleidžiama) pažiūra, kad mąstantis okeanas, kuris supa visą Soliarį, yra gigantiškos smegenys, kurios, besivystydamos milijonus metų, pranoko mūsų civilizaciją. Tai esąs kažkoks „kosminis jogas”, išminčius,…

  • Amy Tan: Malonumų rūmai

    Leidausi jo apkabinama. Jaučiau, kaip kilnojasi ir purtosi jo krūtinė. Jis norėjo tokios didžios meilės, kad taptume jos sklidini iki skausmo. Iki skausmo žinojau, kad jos bus mažiau. Uf, jau senokai nebuvau…

  • Jennie Erdal: Nežinomas mėlynas atspalvis

    Kita mano teorija yra tokia, kad vaikai instinktyviai pažįsta tėvų trūkumus, bet nesusimąstydami jiems atleidžia ir dažnai deda visas pastangas, kad juos nuslėptų. Ar tai meilė verčia juos šitaip elgtis? Ar priklausomybė?…