Carmen Laforet: Nada

Graži ir kartu niūri mergaitiška istorija apie pereinamąjį gyvenimo tarpsį, nukelianti skaitytoją laiku į pokarį, o erdve – į saulėtąją Barseloną. Iš provincijos atvykusiai merginai tenka susidurti ne tik su kitonišku miesto ritmu, kur prabanga ir skurdas persipina su bohemiškos laisvės vilionėmis, bet ir su itin savitu giminaičių, su kuriais ji priversta dalintis namus, gyvenimu. Jai prieš akis tarsi tamsių gėlių žiedai viena po kitos skleidžiasi keisčiausios šeimynykščių ir draugų paslaptys, rezgamos intrigos, neišvengiant ir mirties.

Man atrodė, kad beprasmiška bėgti, jei visuomet teks eiti tuo pačiu uždaru, mums skirtu keliu. Vieni žmonės gimsta gyventi, kiti – dirbti, treti – stebėti gyvenimą. Man teko mažutis ir apgailėtinas stebėtojos vaidmuo. Jo neįmanoma atsikratyti. Neįmanoma jo pakeisti. Tomis akimirkomis man vienintelis tikras dalykas buvo begalinis sielvartas.

Patiko tai, kad nė vienas veikėjas nėra pateikiamas kaip visiškai teigiamas ar neigiamas, jei iš pradžių norisi jį dėti ant vienos svarstyklių lėkštelės, tai vėliau atskleidžiama istorija persodina jį ant kitos pusės. Nepaprastai vaizdinga kalba kuria gyvą tiek niūrių namų, tiek klaidžių Barselonos gatvių paveikslą, o intriguojanti istorija su šviesesnės ateities viltimi neleidžia atsitraukti nuo knygos. Pirmą kartą taip gyvai skaičiau apie veikėjos patiriamą skurdą ir badą, kad net pačiai nepatogu būdavo paskui eiti prie pilno stalo valgyti…

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

Hits: 0