Carley Fortune: Vasara po vasaros

Ilgą kelią nuėjome ir mudu su Semu – kol išmokome būti pora, pasitikėti vienas kitu, o aš – dar ir atremti nuolat ramybės neduodantį vidinį balsą, šnypščiantį, kad esu nepakankamai gera, nesu verta nei Semo, nei būti laiminga. Vienas kitam ne kartą įgėlėme, svaidėmės priekaištais ir šaukėme, tačiau likome drauge ir kartu išsikuopėme šiukšles. Mes likome draugais. Ir tai geroji mūsų santykių pusė – visi tie juokeliai, draugiški patraukimai per dantį ir pasierzinimai. Mes vis dar sugebame kalbėtis nekalbėdami. 

Sunku vertinti knygas, kurios iš esmės yra ne mano stiliaus. Negaliu rašyti super gero balo, nes nėra taip, kad susižavėjusi skaičiau negalėdama atsitraukti, kita vertus, negaliu ir prastai įvertinti, nes kaip vasaros atostogų meilės romanas jis pakankamai neblogai suręstas.

Įsimylėję trylikos, paaugliai Persė ir Semas kartu leidžia vasaras, tada išsiskiria ir vėl susitinka trisdešimties. Ar yra kažkas, ko negalėtum nuspėti?

Kai svarstau apie tai, kodėl man nepatinka meilės romanai, tai greičiausiai kaip pirmoji priežastis iškyla būtent tas nuspėjamumas. O taip norėtųsi kažkokios intrigos, akibrokšto, netikėtumo, kažko supurtančio! Kitas dalykas – nenatūraliai gražūs veikėjai. Visi! Smagu būtų gyventi tokiame barbiškame pasaulyje, bet tas realumo trūkumas trukdo įsijausti į veiksmą.

Kūrinys akivaizdžiai skirtas jaunuoliams, bet buvo savotiškai įdomu prisiminti tas paaugliškas dramas, kai viskas santykiuose atrodo kaip sudėtinga ir painu, atrodo, norėtųsi sumurmėti veikėjams į veidus – ei, o gal jūs tiesiog pasikalbėkite apie tai, kas vyksta? Nes kai kiekvienas gyvena savame situacijos įsivaizdavime ir kankinasi, tai nes skauda skaityti.

Žodžiu, jei norisi super lengvo ir neįpareigojančio vasaros skaitinio įsimetimui į paplūdimio krepšį – šis puikiai tiks!

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.